Psichologinis perdegimo sindromas (Perdegimas, Profesinis perdegimas, Psichinis perdegimas, Emocinis perdegimas)
Psichologinis perdegimas – tai simptomų kompleksas, kuriam būdinga palaipsnė emocinės įsitraukimo į veiklą praradimas, didėjanti psichinė ir fizinė nuovargio būsena, asmenybės atsiribojimas nuo darbo turinio. Pasireiškia abejingumu darbui, formaliu pareigų atlikimu, neigiamu požiūriu į kolegas, klientus, pacientus, neurotiniais ir psichosomatiniais sutrikimais. Sindromą diagnostikuoja psichologai ir psichiatrai, naudojami pokalbio metodai ir specialūs klausimynai. Gydymas vykdomas psichoterapijos metodais.
Priežastys
Psichologinio perdegimo sindromo (PPS) vystymosi priežastys tiriamos klinikinių ir socialinių psichologų, psichiatrų ir personalo specialistų. Nustatyta, kad pagrindinį vaidmenį vaidina psichologinės žmogaus savybės, bendroji sveikatos būklė, darbo turinys ir organizacija. Priežastys skirstomos į tris grupes:
- Asmeninės. Motyvacijos trūkumas gali būti susijęs su darbo neįvertinimu, autonomijos stoka. Dažniau perdegimo rizikos grupėje – empatiški, humaniški, aistringi, įsijautę, obsesyvūs asmenys.
- Organizacinės. Sindromas labiau tikėtinas, kai nėra aiškių pareigų, teisingo atsakomybės paskirstymo, kolektyve vyrauja konfliktai ir konkurencija, bendri darbai nesuderinti, trūksta laiko ar išteklių, retai pasiekiamas sėkmingas rezultatas.
- Turinio veiksniai. Perdegimui įtaką turi intensyvi psichoemocinė veikla, asmeninių santykių tvarkymas, sudėtingos informacijos apdorojimas, sprendimų priėmimas, atsakomybės už rezultatą prisiėmimas. Į šią grupę įeina sudėtingos klientų ar pacientų kategorijos: sunkiai sergantys, pažeidėjai, konfliktiniai klientai.
Patogenezė
Psichologinis perdegimas dažniausiai siejamas su tam tikromis profesijomis, tačiau jam gali būti linkusios ir namų šeimininkės, jaunos mamos, kūrybingos asmenybės. Patogenezės mechanizmai iš dalies sutampa su streso vystymosi mechanizmais – organizmas patiria nuolatinį nepalankių veiksnių poveikį.
- Pirmasis etapas – atsparumo fazė. Išnaudojami fiziologiniai ir psichologiniai rezervai (keičiasi CNS aktyvacija, hormonų gamyba), žmogus jaučia įtampą, bet sėkmingai su ja susitvarko. Susidomėjimas darbu išlieka.
- Antrasis etapas – išsekimo fazė. Organizmas praranda gebėjimą atsispirti stresui, neigiami veiksniai sukelia fiziologinius ir psichologinius sutrikimus. Sumažėja motyvacija, susidomėjimas darbu, didėja nuotaikos slopinimas, dirglumas.
- Trečiasis etapas – nuolatinis išsekimas. Pasireiškia ilgalaikiais emociniais ir somatiniais sutrikimais: išsivysto depresija, paūmėja lėtinės ligos, atsiranda naujos psichosomatinės problemos.
Klasifikacija
PPS laikomas daugiasluoksniu ir etapiniu procesu. Klinikiniai modeliai nagrinėja jo eigą, apibūdindami emocinio išsekimo didėjimą, neigiamą požiūrį į darbą ir jo subjektus. Žinoma penkių etapų klasifikacija pagal J. Greenberg:
- Medaus mėnuo – teigiamas požiūris į darbą, dominuoja entuziazmas, susidomėjimas, streso veiksniai nekelia įtampos.
- Degalų stoka – kaupiasi nuovargis, didėja apatija, be papildomos motyvacijos produktyvumas krenta.
- Chroninis procesas – didėja dirglumas, nuotaikos slopinimas, nepasitenkinimas darbu, atsiranda nuobodulio jausmas, nuolatinis nuovargis pakeičiamas fiziniu negalavimu.
- Krizė – sveikata blogėja, atsiranda lėtinės ligos, sumažėjusi darbingumo dalis, didėja depresija, nepasitenkinimas gyvenimo kokybe.
- Sienos pralaužimas – somatiniai ir psichiniai sutrikimai pablogėja, gali kelti pavojų gyvybei, formuojasi profesinė ir socialinė desadaptacija.
Simptomai
Pagrindinė triada: emocinis išsekimas, dehumanizacija, neigiamas savęs suvokimas kaip specialisto. Emociniame lygmenyje: abejingumas darbui, nepasitikėjimas savimi, idealų praradimas, motyvacijos stoka, dirglumas, bloga nuotaika. Socialiniame lygmenyje: izoliacija, sumažėjęs iniciatyvumas, vengimas atsakomybės, kaltinimas aplinkiniams, pesimistinės prognozės, pabėgimas nuo realybės per alkoholį, narkotikus, persivalgymą. Fiziniai simptomai: chroninis nuovargis, raumenų silpnumas, mieguistumas, galvos skausmas, miego ir apetito sutrikimai, sumažėjęs imunitetas, kraujospūdžio svyravimai, svaigimas, prakaitavimas ar šaltkrėtis, nugaros sąnarių skausmai, sunkumas ryte pabusti, nenoras eiti į darbą, ilgi pertraukų laikai, darbų atidėliojimas.
Komplikacijos
Vėlesniuose etapuose perdegimas komplikuojasi psichosomatinėmis ligomis, depresija, trukdančiomis atlikti profesines pareigas. Dažnos: sezoninės infekcijos (peršalimas, angina, gripas), migrena, arterinė hipertenzija, osteochondrozė. Ligų atsiradimas gali būti pasąmoninė apsauga, suteikianti poilsį.
Diagnostika
Diagnostika dažniausiai atliekama vėlesniuose etapuose. Atliekama psichiatro, psichologo, psichoterapeuto. Naudojami klinikiniai ir psichodiagnostiniai metodai:
- Pokalbis – vertinami trys pagrindiniai požymiai: išsekimas, atsiribojimas, saviverčio praradimas.
- Specifinė psichodiagnostika – MBI testas (Maslach Burnout Inventory), V. V. Boiko ir E. P. Ilyino klausimynai.
- Bendroji psichodiagnostika – vertinama emocinė ir asmenybės sritis, depresijos, nerimo lygis, psichosomatinių sutrikimų išraiška, agresijos rizika.
Gydymas
Reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba, šeimos ir kolegų palaikymas. Svarbi paciento motyvacija keisti įpročius, darbo ir poilsio režimą, savęs ir darbo vertinimą. Kompleksinis požiūris apima:
- Psichoterapija – keičia požiūrį į darbą, ugdo motyvaciją, gebėjimą paskirstyti resursus. Naudojamos konsultacijos, pratimai, namų darbai.
- Medikamentinis gydymas – parenkamas individualiai, gali būti antidepresantai, raminamieji, augaliniai stimuliantai.
- Bendras stiprinimas – režimo laikymasis, miegas, fizinė veikla, subalansuota mityba, masažas, sanatorinis gydymas.
Prognozė ir prevencija
Laiku diagnozuotas ir gydomas perdegimas turi palankią prognozę. Prevencija – sveikatos stiprinimas, streso įveikimo įgūdžių ugdymas, kasdien poilsio laiko skyrimas, darbo užduočių nepernešimas į laisvą laiką, fizinė veikla, kūrybinė veikla, hobiai, sveika mityba, pakankamas miegas (7–8 val.).