Pasyvioji agresija – tai komunikacijos tipas, kai neigiamos emocijos pasireiškia netiesioginiais būdais: ignoravimu, sarkazmu, dviprasmiais pasisakymais. Ją charakterizuoja nesugebėjimas tiesiogiai išreikšti pyktį, nepasitenkinimą ar įžeidimus. Pasireiškia nepagarba, pašaipomis, nesąmoningu kenksmingu elgesiu. Diagnozuojama per klinikinį pokalbį ir psichodiagnostinius metodus: Deyhoff vidinės agresijos testą, Bass-Darki priešiškumo klausimyną. Pasyviai-agresyvus elgesys koreguojamas gestalto psichoterapija, komunikacijos treniruotėmis, kūno orientuotomis terapijos praktikomis.
Priežastys
Pasyviai-agresyvus elgesys – tai pyktį maskuojančių būdų pasireiškimas. Jį palaiko dirglumas, pyktis, priešiškumas, kurių negalima atvirai išreikšti dėl socialinio spaudimo, įsipareigojimų ar tarpasmeninių santykių sunkumų. Slėpta agresija dažnai pasireiškia paauglystėje, kai iškyla neigiamumas ir jautrumas. Priežastys gali būti:
- Auklėjimo ypatumai. Šeimose, kur tiesioginis emocijų išreiškimas laikomas nepriimtinu, vaikai renkasi maskuotas, slėptas reakcijas. Pyktį perduoda per užsispyrimą, nenorą paklusti – per lėtumą, neatsargumą. Suaugus tęsiamas toks elgesys, tarsi neigiamos emocijos neegzistuotų.
- Aleksitimija. Nesugebėjimas atpažinti savo emocijų lemia jų iškraipytą išraišką. Asmuo nežino, kad jaučia pyktį ar dirglumą, todėl jų neparodo tiesiogiai.
- Situacinė būtinybė. Kartais pasyvioji agresija – sąmoningas pasirinkimas, leidžiantis asmeniui pasiekti savo tikslų konkrečioje situacijoje. Maskuotas neigiamų jausmų pasireiškimas leidžia išlaikyti santykius su aplinkiniais.
Patogenezė
Pagal psichoanalizės teoriją, pasyvioji agresija vystosi kaip psichologinės gynybos mechanizmas. Ji įsitvirtina asmenybės struktūroje, tapdama nuolatine savybe. Toks elgesys grindžiamas psichologiniu nesubrendimu, infantilizmu. Pasyviai-agresyvios reakcijos – primityvūs gynybiniai mechanizmai, būdingi vaikystei. Jų tikslas – išvengti atviro konflikto, apsiginti.
Simptomai
Pasyvioji agresija pasireiškia kasdieniniame gyvenime:
- Vaikai neplauna nešvarių indų, erzindami tėvus.
- Darbuotojai reikalauja atlikti užduotis pagal instrukcijas, pabrėždami kontrolę.
- Pseudopagalbų komplimentai – pagyrimai su kritišku užslėptu prieskoniu.
- Sarkazmas ir ironija – dažna pasyviai-agresyvių žmonių išraiška.
- Tyla, ignoravimas konfliktų metu, procrastinacija, sabotažas.
- Uždraudimas atsisakyti darbų, nesilaikymas pažadų, sąmoningas uždelsimas.
- Upiestumas ir nesuderinamumas – pavyzdžiui, atsisakymas keliauti kartu.
- Gėdos ir kaltės jausmo kūrimas kitam per sarkazmą ar nepatogias pastabas.
Komplikacijos
Pasyvioji agresija gali tapti įprastu bendravimo būdu, skatinti aukos poziciją: visi aplink kaltinami dėl asmens kančių. Komplikacijos: depresija, sunkumai kuriant santykius, skyrybos, socialinė izoliacija.
Diagnostika
Pasyviosios agresijos sunku aptikti bendravimo metu. Asmuo nepažeidžia normų, nesigina, nekelia balso. Atsakydamas dažnai sako: „nenorėjau įžeisti”, „nenorėjau nieko blogo”. Diagnostiką atlieka psichologai, psichoterapeutai, rečiau psichiatrai. Pagrindinis metodas – klinikinis pokalbis ir psichodiagnostiniai testai (Deyhoff vidinės agresijos testas, Bass-Darki agresyvumo klausimynas).
Gydymas
Psichoterapinė pagalba skirta tiems, kurių santykiai pablogėjo dėl pasyviai-agresyvaus elgesio. Tikslas – suvokti destruktyvius elgesio modelius, išmokti saugiai išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, ugdyti savarankiškumą, atsakomybę, artumo poreikio pripažinimą.
Efektyviausia – gestalto psichoterapija, orientuota į emocinio intelekto vystymą, jausmų atpažinimą ir valdymą. Naudojamos kūno orientuotos terapijos technikos – raumenų atsipalaidavimas, judesiai, šalinantys įtampą. Gilių priežasčių analizė gali būti vykdoma psichoanalizės metodais, racionalia psichoterapija.
Prognozė ir prevencija
Pasyvioji agresija gali būti koreguojama, keičiama produktyvesniais bendravimo būdais. Prognozė dažniausiai palanki. Prevencija – vaikystėje, leidžiant saugiai išreikšti visas emocijas (pyktį, nuoskaudas), ugdyti pasitikėjimą savimi, atsakomybės įgūdžius