Viena iš dažniausių, bet mažiausiai aptariamų porų problemų – skirtingas sekso poreikis. Vienam norisi artumo dažniau, kitam – rečiau. Iš pradžių tai gali atrodyti smulkmena, bet ilgainiui tyla aplink šią temą tampa vis sunkesnė. Vienas jaučiasi atstumtas ir nepageidaujamas. Kitas – kaltas, spaudžiamas, „su kažkuo negerai”. Ir abu dažnai tyli, nes nežino, kaip apie tai pradėti kalbėti, nesukeliant skausmo ar barnio.
Gera žinia ta, kad skirtingas noras pats savaime santykių negriauna. Jis būdingas labai daugeliui porų – ypač ilgalaikiuose santykiuose. Santykius griauna ne pats skirtumas, o tai, kaip su juo elgiamasi: tyla, kaltinimai, spaudimas, nuoskaudos.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kodėl norai gali nesutapti, kaip atskirti nuolatinį skirtumą nuo laikino, kaip apie tai kalbėtis ir ką galima daryti, kad abu partneriai jaustųsi išgirsti ir gerbiami.
Kodėl tai taip jautri tema
Seksas – ne tik fizinis dalykas. Jis susijęs su artumu, savivertė, jausmu, kad esi geidžiamas, mylimas, priimamas. Todėl kai norai nesutampa, abu partneriai dažnai tai išgyvena asmeniškai.
Tas, kuris nori dažniau, gali galvoti: „Manęs nebenori. Aš nebepatrauklus. Mūsų meilė blėsta.”
Tas, kuris nori rečiau, gali galvoti: „Aš per šaltas. Su manimi kažkas negerai. Nuvilu partnerį.”
Abu jaučiasi neteisūs ir nesaugūs. Ir dažniausiai situacija vystosi vienu keliu – abu tiesiog tyli, kad išvengtų konflikto. Bet tyla nepanaikina įtampos. Ji tik kaupiasi.
Du skirtingi dalykai: polinkis ir dabartinis noras
Kalbant apie skirtingą sekso poreikį, naudinga atskirti du dalykus, kurie dažnai painiojami.
Individualus polinkis. Žmonės skiriasi tuo, kiek apskritai jiems reikia seksualinio artumo. Vieniems natūraliai reikia jo dažniau, kitiems – rečiau. Daugumos poreikis yra kažkur per vidurį. Šis polinkis gana stabilus – panašiai kaip vieni žmonės natūraliai yra „pelėdos”, o kiti „vyturiai”. Ir nė vienas variantas nėra liga ar trūkumas.
Libido čia ir dabar. Tai noras, kuris keičiasi nuolat – kartais net kasdien. Jį veikia daugybė dalykų:
– nuovargis ir miego trūkumas;
– stresas darbe ar namuose;
– sveikata ir hormonai;
– vaistai;
– nuotaika, nerimas, prislėgtumas;
– santykių kokybė, neišspręsti konfliktai, nuoskaudos;
– gyvenimo etapai – vaiko gimimas, liga, netektis, didelė permaina;
– savijauta savo kūne.
Net ir žmogus, kuriam paprastai artumo reikia dažnai, perdegimo, ligos ar sunkaus laikotarpio metu gali visiškai prarasti norą. O žmogus, kuriam paprastai reikia mažiau, gali pajusti stiprų norą įsimylėjęs ar būdamas pakilios nuotaikos.
Todėl, kai norai nesutampa, verta savęs paklausti: ar taip buvo visada? Ar tai atsirado neseniai?
Spontaniškas ir atsakomasis noras
Dar vienas svarbus dalykas, kurį verta žinoti: noras ne visiems atsiranda vienodai.
Kai kuriems žmonėms noras kyla spontaniškai – tiesiog „iš niekur”, be jokio akivaizdaus priežasties. Kitiems noras dažniau atsiranda kaip atsakas – kai jau prasideda artumas, prisilietimai, švelnumas, kai jaučiamas saugumas ir ryšys.
Tai nereiškia, kad antrasis žmogus „nenori”. Tiesiog jo noras veikia kitaip. Supratus tai, daugelis porų pradeda žiūrėti į situaciją visai kitaip: kai vienas „niekada neinicijuoja”, tai nebūtinai reiškia, kad jam neįdomu. Galbūt jam reikia kitokios pradžios.
Kai priežastis – sveikata
Jei noras staiga ir ženkliai sumažėjo, verta pasitikrinti sveikatą. Mažą libido gali lemti:
– hormonų pokyčiai (pavyzdžiui, skydliaukės, lytinių hormonų);
– kai kurie vaistai – antidepresantai, hormoniniai kontraceptikai, kraujospūdžio vaistai ir kt.;
– netgi maisto papildai, vartojami be reikalo ar per didelėmis dozėmis;
– lėtinės ligos, skausmas;
– depresija, nerimas;
– lėtinis stresas ir perdegimas;
– pogimdyvinis laikotarpis ir žindymas;
– amžiaus pokyčiai.
Tokiais atvejais pokalbiai virtuvėje problemos neišspręs – reikia kreiptis į gydytoją. Svarbu nenutraukti paskirtų vaistų savavališkai, o aptarti tai su specialistu.
Kai priežastis – santykiai
Kartais noras mažėja ne dėl kūno, o dėl to, kas vyksta tarp partnerių. Seksualinis noras labai jautrus emociniam klimatui. Jis gali slopti, kai:
– yra neišspręstų konfliktų ir susikaupusių nuoskaudų;
– vienas jaučiasi neišgirstas, nevertinamas, kritikuojamas;
– trūksta emocinio artumo;
– namų ruošos ir rūpesčių našta pasiskirsčiusi nelygiai;
– jaučiamas spaudimas ar kaltinimai dėl sekso;
– partneriai tapo labiau „kolegomis” ar „tėvais” nei mylimaisiais.
Tokiu atveju svarbu kalbėtis ne tik apie seksą, bet ir apie santykius apskritai.
Kodėl svarbu kalbėtis
Tylėti jokiu būdu neverta. Net vienas atviras pokalbis gali daug pakeisti. Svarbiausia, ką verta pasakyti vienas kitam: skirtingas noras nėra apie meilę. Tai, kad vienam norisi dažniau ar rečiau, nereiškia, kad jis myli labiau ar mažiau.
Toks pokalbis pašalina kaltinimus ir perkelia temą iš klausimo „kas kaltas?” į klausimą „kaip mums abiem būtų gerai?”.
Vienas pokalbis paprastai visko neišsprendžia – ypač jei ilgai buvo tylima ir kaupiamos nuoskaudos. Bet jis atveria duris tolesniems pokalbiams.
Kaip pradėti pokalbį
Pasirinkite tinkamą laiką. Ne lovoje, ne po atstūmimo, ne barnio metu. Geriau ramiu metu, kai abu nepavargę ir turite laiko.
Kalbėkite apie save. Vietoje „Tu manęs nebenori” pabandykite: „Man trūksta mūsų artumo, ir aš dėl to jaučiuosi vienišas.” Arba: „Kartais jaučiu spaudimą, ir tada noras dingsta dar labiau.”
Klausykite be gynybos. Leiskite partneriui pasakyti, kaip jis jaučiasi, net jei tai skaudu išgirsti.
Būkite smalsūs. Klauskite: „Kas tau padeda norėti artumo? Kas trukdo? Ko tau reikia?”
Kaip gyventi su skirtingu noru
Kalbėkite konkrečiai. Vietoje abstrakčių kaltinimų pabandykite aptarti konkrečiai: kaip dažnai kiekvienam būtų patogu? Kas kiekvienam svarbu? Kai abu pasakote savo „skaičius” ir norus, dažnai paaiškėja, kad skirtumas nėra toks didelis, kaip atrodė. Ir lengviau rasti vidurį.
Atskirkite seksą ir artumą. Labai dažnai porose vienas partneris pradeda vengti bet kokio prisilietimo, nes bijo, kad jis bus suprastas kaip kvietimas į seksą. Taip pora netenka ne tik sekso, bet ir apkabinimų, bučinių, švelnumo. Susitarkite, kad prisilietimas gali būti tiesiog prisilietimas – be jokių lūkesčių. Tai sugrąžina saugumą ir dažnai, paradoksaliai, sugrąžina ir norą.
Nesimylėkite iš pareigos. Kai vienas sutinka tik tam, kad nenuliūdintų kito, tai ilgainiui sukelia nuoskaudą, net pasibjaurėjimą. Nuslėpti, kad iš tiesų nenorite, beveik neįmanoma – partneris tai jaučia. Tada jis jaučiasi taip, lyg spaustų, o jūs – lyg būtumėte naudojami. Tokia patirtis gali ilgam pakenkti abiejų norui. Geriau rečiau, bet kai abiem iš tiesų norisi.
Gerbkite „ne”. Atsisakymas sekso nėra atsisakymas jūsų. Ir „ne” turi būti saugus – be pykčio, tylos bausmės ar kaltinimų. Tik ten, kur galima saugiai pasakyti „ne”, galima laisvai pasakyti ir „taip”.
Priimkite, kad partneris gali pasirūpinti savimi. Daugelis į partnerio masturbaciją žiūri pavydžiai ar priima ją asmeniškai. Tačiau tai nėra išdavystė ar priekaištas. Tai būdas pasirūpinti savo kūnu, nepaverčiant skirtumo konfliktu. Daugeliui žmonių seksas ir masturbacija atlieka skirtingas funkcijas ir abu yra normali seksualumo dalis.
Ieškokite priežasčių, jei skirtumas staiga padidėjo. Jei anksčiau norai sutapo, o dabar labai išsiskyrė, verta ieškoti priežasties – sveikatos, streso, santykių ar gyvenimo pokyčių.
Nebandykite perdaryti partnerio. Natūralaus ritmo neįmanoma pakeisti įkalbinėjimu, spaudimu ar skandalais. Kuo daugiau spaudžiama, tuo labiau partneris užsisklendžia, jaučiasi nevisavertis ir dar labiau praranda norą. Nuolatinis spaudimas gali peržengti psichologinio smurto ribą. Dažnai būna priešingai: kai partneris pasijunta priimtas toks, koks yra, be kaltinimų, jis pradeda labiau atsiverti – savo ritmu.
Kurkite erdvę norui. Kasdienybė – darbas, vaikai, buitis – dažnai išstumia artumą. Laikas dviese, pokalbiai, pasimatymai, bendros naujos patirtys, švelnumas be lūkesčių – visa tai sukuria dirvą, kurioje noras gali atsirasti.
Išplėskite supratimą apie artumą. Seksualinis artumas neapsiriboja vienu veiksmu. Glamonės, masažas, buvimas kartu, žaismingumas – visa tai gali būti artumo forma, kuri tinka abiem.
Ką daryti, jei nepadeda
Kartais pora pati negali rasti išeities. Pokalbiai baigiasi barniais, nuoskaudos per gilios, abu jaučiasi įstrigę. Tai nėra gėdinga – tai labai dažna. Tokiu atveju gali padėti porų terapeutas, psichoterapeutas ar seksologas. Trečias žmogus gali pamatyti tai, ko partneriai nemato iš vidaus, ir padėti kalbėtis saugiai.
Nebūtina laukti, kol bus „visai blogai”. Kuo anksčiau kreipiamasi, tuo lengviau rasti išeitį.
Svarbiausia
Skirtingas noras – ne nuosprendis santykiams. Žmonės, gyvenantys kartu, retai visiškai sutampa savo ritmais – nei gyvenimo, nei seksualiniais. Santykius griauna ne pats skirtumas, o tyla, kaltė, spaudimas ir nuoskaudos.
Susitarkite su partneriu, kad apie šią temą galima kalbėti. Kad jei vienam iš jūsų kyla nerimas ar abejonės, jis turi teisę jas išsakyti – ir žinoti, kad sulauks ne riksmų ar įsižeidimo, o noro suprasti.
Kada verta kreiptis pagalbos
Verta pasikonsultuoti su specialistu, jei:
– skirtumas tarp norų kelia nuolatinę įtampą ar barnius;
– vienas ar abu jaučiatės kalti, atstumti ar spaudžiami;
– apie šią temą nebeįmanoma kalbėti;
– noras staiga ir ženkliai pasikeitė;
– seksas tapo pareiga ar šaltiniu nerimo;
– kartu su noro sumažėjimu jaučiate prislėgtumą, nerimą ar nuovargį.
Psichoterapijoje galima saugiai kalbėti apie tai, kas sunku, suprasti, kas vyksta jums ir jūsų santykiuose, ir rasti būdą būti kartu taip, kad abu jaustųsi gerbiami ir laukiami.
Konsultacijos vyksta Vilniuje, lietuvių ir rusų kalbomis.