Įdomu tai, kad, nepaisant gana plataus šios problemos paplitimo, iki šiol nėra vieno visuotinai priimto apibrėžimo, kas tai yra. Kodėl priklausomybė santykiuose — problema? Todėl, kad priklausomybė — tai skausminga psichologinės priklausomybės nuo kito žmogaus forma.
Kartais priklausomybė apibrėžiama kaip psichologinė priklausomybė nuo žmogaus, turinčio kokią nors kitą priklausomybę — pavyzdžiui, alkoholio ar narkotikų. Tokiu atveju priklausomas žmogus priklauso nuo emocijų, kurias gauna tokiuose santykiuose. Jis gali jaustis gelbėtoju ar net mesiju alkoholikui su patirtimi, kuris visai nesiruošia gelbėtis.
Iš kitos pusės — o kur dar mūsų gyvenime galima pasijusti gelbėtoju ar mesiju? Štai čia ir slypi problema: tam tikra žmonių kategorija tiesiog negali gyventi taip, kad nesikištų į kitų gyvenimus. Jie nuolat kažką gelbsti, pamoko, moko gyventi, patarinėja, ką ir kaip daryti teisingai. Mažas niuansas, kad niekas jų apie tai neprašė, tokių žmonių nesustabdo.
Priklausomybė santykiuose su alkoholiku ar narkomanu — toli gražu ne vienintelis tokių santykių pavyzdys. Tai gali liesti ir visiškai adekvačius, iš pirmo žvilgsnio, žmones, tačiau priklausomybės esmė nuo to nesikeičia. Priklausomybė — tai nesveikas poreikis kitame žmoguje, jo dėmesyje, supratime ir pritarime.
Tokiame santykyje žmogus negali žengti nė žingsnio, kad nebūtų apkaltintas nepakankamu dėmesiu savo antrajai pusei. O antroji pusė „kiekvieną gestą, kiekvieną žvilgsnį” priima į savo sąskaitą ir interpretuoja ne savo naudai. Beje, tai žodžiai iš dainos „Kas tau pasakė”, kurią skirtingu metu atliko vokaliniai-instrumentiniai ansambliai „Leisk, daina”, „Dainuojančios širdys”,Tai buvo nedidelė lyrinė digresija, o dabar tęsiame temą.
Taigi, priklausomo žmogaus nuomone, iš darbo grįžęs ir valandėlę kamštyje pastovėjęs partneris elgiasi santūriai ne todėl, kad pavargo per dieną, o todėl, kad nėra jo matyti Nesąmonė?! Taip, žmonėms su normalia psichika ir adekvačiu savęs vertinimu toks dalykas vargiai šautų į galvą. O štai priklausomuose santykiuose taip nutinka nuolat!
Gali kilti klausimas: o kodėl tai kenčia antrasis tandemo dalyvis? Kodėl jis nepasistengia nutraukti tokio įsiveržimo į savo gyvenimą ir asmeninę erdvę, nuolatinio psichologinio spaudimo begalinių lūkesčių ir įtarinėjimų forma? Paprastai taip būna todėl, kad antrasis partneris taip pat trokšta stiprių emocijų. Pavyzdžiui, nori nuolatinių įrodymų, kad jį myli ir kad jis reikalingas.
Beje, kai kurie psichologai siūlo supaprastintą priklausomų santykių apibrėžimą: tai tokie santykiai, į kuriuos įsitraukia žmonės, linkę į psichologinę priklausomybę. Būtent tokį apibrėžimą pateikia knyga „Išsivadavimas iš priklausomybės” [B. Weinhold, J. Weinhold, 2002].
Pavydas ir priekaištai, žinoma, yra gana sąlyginis meilės įrodymas. Tačiau jei norima, tokį įrodymą galima rasti net sakralioje frazėje „muša – reiškia myli”. Raktinis žodis čia „jei norima”, nes XXI amžiuje, jei norima, galima rasti pagalbos visur, kur veikia mobilusis ryšys.
Atsižvelgiant į tai, kad priklausomuose santykiuose žmonės gyvena visiškai savanoriškai dešimtmečius ir net atkalbinėja atvykusią policiją nuo radikalių veiksmų prieš „antrąją pusę”, kuri iš perteklinių jausmų mėgsta trinktelėti, tampa aišku, jog siekis bet kokia kaina gauti patvirtinimą savo reikšmingumui — rimtas ir sunkiai išgydomas dalykas.
Taip, daugelis psichologų ir psichoterapeutų mano, kad priklausomybė — tai vaikystės psichologinių traumų pasekmė, ir, kaip bet kuri trauma, ji reikalauja gydymo. Pavyzdžiui, tai gali būti užsitęsusi arba visiškai neišsivysčiusi psichologinė autonomija nuo tėvų. Toks variantas aprašytas knygoje „Išsivadavimas iš priklausomybės” [B. Weinhold, J. Weinhold, 2002]. Tuomet jau suaugęs žmogus tiesiog negali įsivaizduoti kitokios santykių formos, išskyrus nuolatinę partnerio kontrolę ir jo mokymą „teisingo kelio”.
Išsamiau apie priklausomybės priežastis kalbėsime vėliau, o kol kas sustosime ties tokiais santykiais būdingais požymiais. Tai svarbu, nes, kaip mes jau supratome, nepaisant plačiai paplitusios problemos, iki šiol nėra vieno visuotinai priimto apibrėžimo, kas yra priklausomybė santykiuose.
Priklausomų santykių požymiai
Kai kuriuos priklausomybės požymius mes jau aptarėme. Tačiau norint gauti pilną vaizdą, reikia išanalizuoti visus priklausomų santykių požymius, kaip tai padaryta viename straipsnyje [N. Procenko, 2019].
Top 10 priklausomų santykių požymių:
- Baime priimti savarankiškus sprendimus – žmogus nuoširdžiai mano, kad visi, net mažiausi veiksmai turi būti suderinti su partneriu.
- Pasirengimas viskam konfliktų išvengti – kalba ne apie kompromisus, kurie svarbūs ir reikalingi bendrame gyvenime, o apie baimę išsakyti savo pageidavimus ar požiūrį į problemą, nes bijoma, kad partneris priims neigiamai.
- Pasirengimas paaukoti principus – tam tikra prasme tai tęsia ankstesnį punktą, kai žmogus daro viską, tik norėdamas išvengti konflikto, kurio galbūt ir nebūtų buvę.
- Įkyrumas rūpinantis partneriu – žmogus pasirengęs daryti vietoje partnerio net tai, ką partneris galėtų ir norėtų atlikti pats.
- Panirimas į partnerio gyvenimą – stengiamasi dalintis jo interesais, laisvalaikiu, hobiais, net nepaliekant galimybės pabūti vienam net trumpam laikui.
- Pavydas – kai pavydima visiems, įskaitant mokyklos draugus, tėvus ir naminius gyvūnus, kankinant įtarimais ir klausimais kaip „Kam vakar skambinai?”, net jei tai buvo picų užsakymas.
- Siekti kontroliuoti kiekvieną partnerio žingsnį – iki tokio lygio, kad žmogus skambina kas kelias valandas su klausimu „Kur esi?”, nors partneris yra įprastas biuro darbuotojas ir biuro adresas visiems žinomas.
- Nuotaikos ir net savijautos priklausomybė nuo partnerio nuotaikos.
- Nepaisymas savo tikrųjų poreikių, siekių, nesuvokimas savo tikslų ir norų.
- Atkaklus noras pakeisti partnerį „sau” – priversti numesti svorį, sportuoti, nueiti pas gydytoją, pakeisti darbą, net jei partnerio planuose tai neįeina.
Kai kam gali pasirodyti, kad paskutinis punktas „pakeisti partnerį sau” „iškrenta” iš bendro vaizdo ir prieštarauja pasirengimui viskam konfliktų išvengti bei panirimui į partnerio gyvenimą. Iš tiesų noras pakeisti partnerį „sau” dažnai (arba ne visai įgudusiai) slepiamas po visapusiška rūpyba ir pasirengimu prisiimti partnerio rūpesčius: surasti sporto salę, gydytoją, darbą, super dietą, ką tik norima, apie ką niekas neprašė. „Gilus panirimas” į partnerio gyvenimą analogiškai veikia siekiant pakeisti partnerį „sau”. Kuo daugiau laiko praleidžiate kartu, tuo daugiau galimybių „krapštyti smegenis” partneriui ir įkalbinėti jį numesti svorį, sportuoti ir t.t. Mes jokiu būdu nesiekiame priešintis sportui ar protingiems patarimams artimųjų sveikatos palaikymui.
Tačiau suaugęs žmogus turi suprasti, kad jis bendrauja su kitu suaugusiu žmogumi, kuris gali turėti savo pageidavimus ir smulkių sveikatos problemų, kurias jis nenori viešai rodyti. Todėl įkyrūs patarimai gali būti nesuprasti vien dėl to, kad jie neaktualūs esamai žmogaus psichologinei ir fizinei būklei.
Taip priklausomybė pasireiškia įvairiomis formomis. Tai gali būti pavydas ir įžeidumas, gailestis sau ir žema savivertė, sumišimas ir nesugebėjimas matyti perspektyvų, aplinkinių partnerio žmonių nepriėmimas, padidėjęs poreikis maistui, alkoholio, azartiniams žaidimams kaip būdai pabėgti nuo realybės. Daugiau apie šiuos ir kitus požymius galima skaityti straipsnyje „Priklausomybės liepsna” [M. Ifraymov, 2019].
Kaip matote, priklausomybės sąvoka labai daugialypė. Taip gali pasireikšti priklausomybė santykiuose su vyru, moterimi, tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų. Be to, siekis kontroliuoti kiekvieną vaikų žingsnį – tai tradicinis tėvų bruožas, kuris gali pasireikšti ne tik iki pilnametystės, bet ir iki vaikų pensijos. Laimei, dabartinė gyvenimo trukmė leidžia ilgai išsilaikiusiems žmonėms lydėti savo vaikus ne tik į darželį, mokyklą, armiją, bet ir į pensiją.
Kaip mes jau trumpai minėjome, tokia perdėta tėvų globa gali tapti impulsu formuotis priklausomiems santykiams jau suaugusių vaikų šeimose. Žinoma, priklausomybės priežasčių gali būti daug daugiau, o „šaknys iš vaikystės” gali būti dar labiau išsišakojusios.
Priklausomybės santykių priežastys
Mes visi kilę iš vaikystės, todėl pirmiausia pakalbėsime apie priklausomybės santykių priežastis, kylančias iš vaikystės. Minėtos knygos „Išsivadavimas iš priklausomybės” autoriai išskiria 4 svarbias vaikų vystymosi stadijas [B. Weinhold, J. Weinhold, 2002].
Vaiko vystymosi stadijos:
- 1 stadija (nuo gimimo iki 6–9 mėnesių) – priklausomybės ir nepertraukiamo ryšio su mama stadija, nes vaikas negalės egzistuoti be jos priežiūros.
- 2 stadija (10–36 mėnesiai) – priešpriklausomybė, kai vaikas pradeda ropoti, vėliau vaikščioti, siekia tyrinėti pasaulį ir bando kažką daryti savarankiškai.
- 3 stadija (3–6 metai) – nepriklausomybė, kai vaikas gali didžiąją dalį laiko veikti autonomiškai nuo tėvų (darželis, žaidimai su bendraamžiais, sporto sekcijos, savarankiški žaidimai namuose).
- 4 stadija (6–12 metų) – tarpusavio priklausomybė, kai formuojasi sąveikos su tėvais ir aplinka procesas, o vaikas tai siekia daugiau savarankiškumo, tai ieško artimesnio bendravimo.
Idealiu atveju ketvirtoje stadijoje turi susiformuoti tokio tipo santykiai, kai periodinis artėjimas ir atsitraukimas nuo artimų žmonių bus patogus visiems ir suvokiamas kaip natūralus. Jei visos 4 stadijos praeina normaliai, vaikas yra pasirengęs tapti suaugusiu, subrendusiu asmeniu, gebančiu palaikyti pusiausvyrą tarp savo ir kitų interesų, saugoti savo ir kitų asmeninės erdvės ribas, būti saikingai rūpestingas ir suteikti partneriui tam tikrą laisvę veiksmams.
Jeigu kuri nors stadija lieka neužbaigta, visą likusį gyvenimą žmogus sieks „užbaigti” tą stadiją ir kurti santykius su partneriu, kurie tarsi atkartoja neužbaigtą stadiją, kad galiausiai ją užbaigtų. Galutiniame rezultate toks žmogus primena kūdikį, kuris nuolat reikalauja dėmesio.
tikrųjų, kūdikiui tai normalu, nes be pašalinės pagalbos jis dėl objektyvių priežasčių neišgyventų. Artimas ryšys su mama ankstyvame amžiuje suteikia saugumo jausmą ir tuo pačiu begalinę valdžią, kai mama reaguoja į kiekvieną verksmą ir skuba numatyti vaiko norus. Saugumo jausmo formavimas yra svarbus sveikos psichikos formavimosi aspektas, tačiau globa neturėtų būti perdėta net ankstyviausiame amžiuje.
Būtent todėl psichologų patarimas — neimti kūdikio ant rankų kiekvieną kartą, kai jis verkia, o stengtis jį kažkuo nukreipti [A. Chodykina, 2020]. Priešingu atveju vaiko pasaulio vaizdas formuojasi klaidingas, tarsi visi aplinkiniai turi būti sukoncentruoti tik į jį ir skubėti vykdyti jo norus, kai tik jis pradeda kaprizauti.
Suaugusio gyvenime toks vaikas pasąmoningai laukia arba net reikalauja, kad partneris duotų jam tai, ką davė tėvai: besąlyginę ir begalinę meilę, tokį pat besąlyginį ir momentinį dėmesį jo poreikiams. Žinoma, suaugusio gyvenime tai neįmanoma ir nereikalinga, todėl tėvams rekomenduojama ugdyti kūdikiui naudingus sąlyginius refleksus. Pavyzdžiui, imti ant rankų tik tada, kai jis neverkia ir elgiasi ramiai .
Dar vienas klausimas: kodėl priklausomi žmonės reikalauja besąlygiško atitikimo savo lūkesčiams būtent iš partnerio? Pirma, partneris suaugusio gyvenime — praktiškai toks pats artimas žmogus kaip mama vaikystėje. Antra, įsimylėjimo būsena iš dalies sugrąžina mus į vaikystę, kur viskas buvo gerai, jauku, linksma ir saugu. Tai galima organizuoti ir suaugus, bet tai reikia organizuoti pačiam, o ne laukti, kad visi kiti už jus tai atliks vienpusiu būdu.
Yra ir kitų priežasčių, kurios lemia priklausomus santykius. Jų šaknys ne visada akivaizdžios ir ne visada randamos ankstyvame gyvenime, tačiau jos yra gana stiprios. Tarp jų, pavyzdžiui, vienatvės baimė, būti paliktam baimė, nuobodulys ir liūdesys, aiškių gyvenimo tikslų stoka, kai žmogus paprasčiausiai nežino, kuo užsiimti be santykių.
Priklausomybė santykiuose: kaip išsivaduoti?
Pradėkime nuo to, kad norint išsivaduoti iš priklausomybės, žmogus turi turėti savo pačių norą. Iš kur jis atsiras, jei jam ir taip visi kažką skolingi, ir jam patogu būti kenčiančiu, gelbėtoju ar mesiju? Paprastai mintis apie pokyčius ateina iš žiaurios realybės.
Pavyzdžiui, partneris surenka drąsos ir nutraukia tokius santykius, randa kitą partnerį (galbūt taip pat priklausomą, bet buvusiajam/ buvusiai nuo to ne lengviau) ir griežtai sustabdo bandymus kištis į jo naują gyvenimą.
Be to, mintis apie pokyčius gali atsirasti dėl to, kad priklausomuose santykiuose nėra jokių pasiekimų. Pavyzdžiui, bandymai „perdirbti” partnerį sau nepavyksta visais frontais, nes jis nenori nei mesti svorio, nei užsidirbti, nei kasti bulvių sode. Tam tikru momentu į galvą gali ateiti visai protinga mintis: ar verta bandyti keisti tą žmogų, jei galima rasti kitą, jau turintį reikiamas savybes?
Ir galiausiai svarbu teisinga diagnozė. Jei žmogų graužia abejonės, kad jo gyvenimas eina ne taip, ir pastebimi kai kurie iš išvardytų priklausomų santykių požymių, svarbu įsitikinti, kad problema tikrai priklausomybė, kad būtų galima pasirinkti adekvačias priemones. Tam galima atlikti priklausomybės santykių testą. Tokių testų yra keli, ir tikslesnei diagnostikai verta atlikti 2–3 testus.
Testai priklausomybės santykiams:
- Weinhold priklausomybės skalė CSIS (The Codependency Self-Inventory Scale), 20 klausimų.
- Testas „Kiek linkę esate į priklausomybę” iš online žurnalo Psychologies, 35 klausimai.
- Testas „Priklausomybės lygis” nuo Polinos Gaverdovskos ir Ekaterinos Sigitovos, 50 klausimų.
- Testas „Priklausomybės išraiškos laipsnis” iš online resurso kreativlife.ru, 20 klausimų.
- Testas „Savikontrolė priklausomuose santykiuose” iš „Gyvenimo žinių portalo”, 17 klausimų.
Dar vienas momentas: kaip sakytų bet koks psichologas, priklausomybės santykiuose beveik neįmanoma įveikti savarankiškai. Dideliu tikėtinu reiks psichologo arba psichoterapeuto pagalbos. Tačiau pirmuosius žingsnius galima žengti savarankiškai.
Priklausomybė santykiuose – kaip išsivaduoti 12 žingsnių pagalba, jei partneris alkoholikas:
- Pripažinti, kad negalite sustabdyti partnerio nuo žalingo įpročio.
- Gerbti vidinį girtaujančio partnerio pasaulį.
- Gerbti savo jausmus ir poreikius.
- Daryti viską, kas nuo jūsų priklauso, kad padėtumėte partneriui.
- Suprasti, kad partneris turi turėti pareigas jums.
- Rasti galimybę pagirti partnerį už ką nors.
- Nustatyti asmenines ribas bendravime su partneriu.
- Pripažinti, kad idealūs žmonės neegzistuoja.
- Suprasti, kad partneris pats turi atsakyti už savo elgesį.
- Nustoti pataikauti partneriui.
- Suprasti, kad atsakyti galima tik už save, bet ne už kitą suaugusį žmogų.
- Skatinti savo asmeninį augimą.
Kaip matote, bendrų dalykų tikrai daug, tik su ta skirtimi, kad blaiviems žmonėms siūloma kreiptis į savo protą, o ne į aukštesnes jėgas.
Taigi, mes susipažinome su sunkiausiu atveju – kai vienas iš partnerių objektyviai negali būti adekvatus dėl alkoholio ar narkotikų.
Tačiau prisiminkime, kad priklausomybė gali „įtraukti” ir visiškai iš pirmo žvilgsnio adekvačius žmones. Ką daryti tokiais atvejais? Išeitis yra!
Priklausomybė santykiuose: kaip išsivaduoti – patarimai:
- Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
- Mintyse grįžti į vaikystę.
- Emociškai „atsiklijuoti” nuo partnerio.
- Nustatyti asmenines ribas santykiuose.
- Vystyti sveiką egoizmą ir asertinį elgesį.
- Vertinti ir gerbti save.
- Įdiegti kasdienybėje naują elgesio modelį.
Kaip taikliai pastebėjo šių rekomendacijų autorius, „šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena” Argi tai ne šansas pradėti viską iš naujo?!
Priklausomybė santykiuose: kaip išsivaduoti – patarimai:
- Supraskite, kad esate suaugęs žmogus ir galite suteikti sau viską, ko jums reikėjo vaikystėje.
- Teisė atsisakyti – tai jūsų teisė.
- Teisė atsisakyti – tai ir jūsų partnerio teisė.
- Nesitikėkite pokyčių iš partnerio – žmogus nesikeis, kol pats to nenorės.
- Atsakykite sau į klausimą, kiek ilgai esate pasirengęs kentėti, jei partneris nesikeis.
- Pagalvokite apie savo tikslus ir norus šiame gyvenime bei kaip juos įgyvendinti.
- Pasikalbėkite su savo skausmu, įsivaizduokite, kur jis jūsų viduje, kokios jis formos ir spalvos.
- Stebėkite savo jausmus lyg iš šalies, tarsi tai jaustumėte ne jūs.
- Pabandykite sąžiningai atsakyti sau, kas jūsų gyvenime negerai, ir atsakydami stenkitės nesirišti prie partnerio ir jūsų santykių.
- Nukreipkite savo pastangas nuo partnerio gyvenimo į savo gyvenimą.