„Gilus vienišumo jausmas kyla tuomet, kai nesame priimami tokie, kokie esame savo vidiniame pasaulyje.“
Psichikos sveikatos organizacija „Mind“ vienišumą apibrėžia kaip „jausmą, kylantį tada, kai mūsų poreikis bendrauti ir palaikyti santykius nėra patenkintas“.
Vienišumas yra subjektyvi vidinė patirtis, kai jaučiamas emocinis atstumas nuo kitų, net esant apsuptyje žmonių. Ankstyvoje žmonijos evoliucijoje būti vienam buvo pavojinga – bendruomenė užtikrino saugumą, išteklius, išgyvenimą. Buvimas su kitais suteikė išlikimo pranašumą, o šis elgesys iki šiol formuoja mūsų socialinius poreikius.
Geštalto terapijos požiūriu vienišumą verta suprasti ne kaip vidinę būseną, esančią atskirai nuo aplinkos, o kaip kontakto su lauku – aplinka, kitais žmonėmis – organizavimo būdą.
Žmogus nėra vienišas „savyje“ – jis tampa vienišas konkrečiame santykyje su konkrečia aplinka, konkrečiu momentu.
Tai svarbus perkadravimas: vienišumas nėra defektas asmenyje, o kontakto ribos fenomenas, kuris gali būti tyrinėjamas ir keičiamas čia ir dabar.
Kas yra vienišumas? Ar tai tas pats, kas vienatvė?
Vienišumas ir vienatvė kasdienėje kalboje dažnai naudojamos kaip sinonimai, tačiau tai dvi skirtingos sąvokos, kurios turi skirtingas reikšmes.
Nors abi susijusios su patyrimu apie buvimą atskirai nuo kitų, vienatvė apima fizinį buvimą atskirai nuo kitų, o vienišumas – emocinį.
Vienatvė – tai būti vienam ir gerai su tuo jaustis.
Gebėjimas būti vienatvėje nuo jos nebėgant stimuliacijomis ir santykių vartojimu yra psichinės brandos požymis.
Psichoanalitiko W. Bion teigimu, gebėjimas išbūti vienatvėje yra sąlyga kūrybiškumui ir psichinei sveikatai. Jo požiūriu, vienatvės erdvėje galima kontempliuoti, būti su savimi, susitikti su tikrove tokia, kokia ji yra.
Tuo tarpu vienišumo jausmas signalizuoja apie emocinį svetimumo, izoliacijos nuo kitų jausmą.
Vienišumas atsiranda, kai žmogus patiria neatitikimą tarp to, kokių santykių su kitais nori ir kokius juos iš tikrųjų turi.
Tai prasmingo ryšio trūkumas, kai žmogui stinga jausmo, kad jis kuria saugius santykius, kuriuose yra matomas, girdimas ir priimamas.
Žmogus gali būti apsuptas žmonių, tačiau vis tiek jaustis vienišas.
Vienatvę žmonės dažnai pasirenka kaip laiką, kurį skiria sau, o vienišumą lydi liūdesys, tuštuma, skausmas, jis atsiranda dėl emocinio artumo su žmonėmis stokos.
Geštalto terapijoje šis skirtumas dažnai formuluojamas per gebėjimą laisvai judėti tarp kontakto ir atsitraukimo.
Sveikas kontakto ciklas apima ne tik susijungimą su kitu, bet ir sąmoningą, nekaltinantį pasitraukimą – momentą, kai poreikis santykyje jau patenkintas ir organizmas natūraliai grįžta į save.
Vienatvė šia prasme yra sveikas atsitraukimo etapas.
Vienišumas dažnai atsiranda, kai šis ciklas sutrinka – žmogus arba negali pasiekti kontakto, todėl poreikis lieka nepatenkintas, arba negali iš jo laisvai pasitraukti, nes vienatvę suvokia kaip atstūmimą.
Skirtingi vienišumo tipai
Vienišumas gali pasireikšti skirtingais būdais – kiekvienas jų turi savus veiksnius ir skirtingą poveikį žmogaus gerovei.
Pagrindiniai vienišumo tipai yra:
Emocinis vienišumas
Esu su kitais, bet nesu su jais ryšyje.
Tai vienišumas, kuris atsiranda, kai trūksta gilaus emocinio ryšio su kitais, net jei žmogus turi santykių ar yra socialinėje aplinkoje.
Toks vienišumas dažnai jaučiamas po skyrybų, artimo žmogaus netekties ar esant nepasitenkinimą keliantiems santykiams.
Jis gali kilti iš vaikystės patirties, kurioje emociniai poreikiai buvo ignoruojami arba atmetami.
Geštalto kalba – tai dažnai deflekcijos pasekmė: žmogus fiziškai yra kontakte, bet nukreipia savo tikrąjį jausmą ar poreikį į šalį – juokauja, kai norėtųsi verkti, kalba apie neutralius dalykus, kai norėtųsi artumo.
Taip žmogus apsaugo save nuo galimo skausmo, bet tuo pačiu atima sau galimybę būti tikrai sutiktam.
Socialinis vienišumas
Atotrūkis nuo grupės ar bendruomenės – „neturiu vietos“.
Tai jausmas, kad esi atskirtas nuo platesnio socialinio tinklo ar bendruomenės.
Persikėlimas į kitą miestą, naujas darbas ar prarastas ryšys gali būti šio jausmo priežastys.
Ši vienišumo forma susijusi su mažėjančiu pasitikėjimu savimi, priklausymo jausmo praradimu ir socialiniu pasitraukimu.
Situacinis vienišumas
Laikinas, bet emociškai jautrus etapas.
Tai vienišumas, kuris kyla dėl konkrečių gyvenimo įvykių ar pokyčių, pavyzdžiui, po skyrybų, išėjimo į pensiją ar kai vaikai palieka namus.
Šis jausmas dažnai būna laikinas, bet jei nesprendžiamas – gali tapti ilgalaikiu.
Lėtinis (chroniškas) vienišumas
Giluminė, užsitęsusi vidinė atskirtis.
Tai ilgalaikis, pastovus vienišumo jausmas, kuris neišnyksta nepaisant aplinkybių.
Šį vienišumą patiria žmonės, kurie turėjo sunkias praeities patirtis ir buvo izoliuoti vaikystėje arba kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų.
Geštalto terapijoje toks vienišumas dažnai siejamas su nusistovėjusiu, sustingusiu kontakto stiliumi – fiksuotu geštaltu.
Žmogus kaskart iš naujo, nesąmoningai, atkuria tą patį atstumo modelį, net kai aplinkybės ir žmonės aplink jį pasikeitė.
Tai nebe adaptyvus atsakas į dabartinę situaciją, o sena, sustabarėjusi strategija, kuri kadaise buvo prasminga – pavyzdžiui, apsaugojo vaiką nuo pernelyg skausmingo atstūmimo – bet dabar, suaugusio žmogaus gyvenime, tik palaiko izoliaciją.
Egzistencinis vienišumas
Gilus vidinis atskirtumo jausmas – net ir gyvenimo, būties akivaizdoje.
Tai gilus atskirtumo jausmas, susijęs su žmogaus egzistencija ir gyvenimo prasme.
Pavyzdžiui: vidurio amžiaus krizė, dvasiniai išgyvenimai, tapatybės paieškos.
Egzistencinis vienišumas gali prisidėti prie nevilties ir egzistencinės krizės.
Geštalto terapija, remdamasi dialogine filosofija ir M. Buberio Aš–Tu santykiu, šį vienišumo tipą laiko iš dalies neišvengiama žmogiškosios būties dalimi.
Kiekvienas žmogus galiausiai lieka su savo unikalia, niekam kitam iki galo neperduodama patirtimi.
Terapinis tikslas čia nėra šį jausmą pašalinti, o padėti žmogui jį išbūti nesitraukiant nei į izoliaciją, nei į paviršutinišką susiliejimą su kitais.
Vienišumo priežastys
Vienišumo priežastys apima skirtingus veiksnius.
Psichologiniai veiksniai
- Ankstyvosios vaikystės patirtys. Kai ryšys su tėvais ar globėjais buvo nesaugus, neatliepiantis ar pertrauktas, tokia patirtis gali suformuoti gilų jausmą, kad „mano vidini