Kodėl atsiranda psichosomatiniai sutrikimai, ar jie gali išsivystyti į tikras ligas ir kaip susidoroti su psichosomatiniais išgyvenimais
Psichosomatika apima plačią sutrikimų grupę, atsirandančią dėl psichinių ir somatinių (iš sen. gr. „soma”, σῶμα — kūnas) veiksnių sąveikos. Kasdieniame gyvenime esame įpratę psichosomatika vadinti nusiskundimus somatiniais simptomais be akivaizdžių priežasčių. Tačiau tai tik viena didelės ir įvairios psichosomatinių sutrikimų grupės dalis.
Dar Platonas ir Hipokratas savo darbuose rašė, kad dvasiniai išgyvenimai atsispindi mūsų kūno gerovėje. Tai yra, į tai, kad mūsų kūnas reaguoja į stresą, žmonija atkreipė dėmesį jau prieš daugelį amžių. Kiekvienas iš mūsų gerai žino šį fenomeną nuo ankstyvos vaikystės: pavyzdžiui, mokykloje prieš kontrolinį darbą ar ėjimą prie lentos daugeliui sukasi pilvas arba pradeda stipriai plakti širdis. Tačiau aktyviai psichosomatikos kaip atskiros medicinos krypties tyrinėjimu pradėta užsiimti tik XX amžiuje. Šiuo laikotarpiu buvo inicijuoti dideli tyrimai, skirti suprasti psichosomatinių sutrikimų priežastis ir vystymosi mechanizmus, taip pat efektyvius jų gydymo metodus.
Psichosomatinių sutrikimų rūšys
Pirmiausia prie psichosomatinių priskiriami vadinamieji psichosomatiniai funkciniai sindromai, arba somatizuotos neurozės. Šios būklės, kaip taisyklė, atsiranda streso ir nervinės įtampos fone ir pasireiškia įvairiais somatiniais nusiskundimais (pavyzdžiui, skausmais širdyje, galvoje ar pilve). Iš tikrųjų žmogaus organai nėra pažeisti, tačiau dėl vegetacinės nervų sistemos veiklos sutrikimų juose atsiranda nemalonūs pojūčiai.
Dar vienai psichosomatinių sutrikimų pogrupiui priskiriami psichikos sutrikimai, kurių struktūroje didelę dalį užima kūniški pojūčiai. Ryškus pavyzdys yra konversiniai sutrikimai, kai žmogui tam tikrose (dažniausiai „sąlygiškai naudingose”) situacijose atsiranda ryškūs somatiniai simptomai. Pačiais ryškiausiais atvejais gali net laikinai išnykti galūnių jautrumas ar judėjimo funkcija, dingti regėjimas. Į šią grupę taip pat priskiriami kūniški simptomai, atsirandantys esant hipochondriniam sutrikimui, taip pat senestopatijos (nemalonūs pojūčiai vidaus ir išorės organuose), dažnai lydinčios šizofrenijos spektro sutrikimus.
Į atskirą grupę išskiriamos vadinamosios klasikinės psichosomatozės, tai yra ligos, kurių gydymu užsiima jau somatiniai gydytojai, o ne psichiatrai. Psichiniai veiksniai čia atlieka svarbų, paleidžiantį vaidmenį šių ligų vystymesi ir prisideda prie būklės pablogėjimo (pavyzdžiui, psoriazės paūmėjimas streso fone). Šiems sutrikimams priskiriama išeminė širdies liga, skrandžio opaligė, cukrinis diabetas, psoriazė, neurodermitas, reumatoidinis artritas ir kiti.
Be to, prie psichosomatinių sutrikimų priskiriamos įvairios psichinės reakcijos, atsirandančios žmonėms, sergantiems somatinėmis ligomis. Pavyzdžiui, ūmi psichinė reakcija gali atsirasti žmogui sužinojus onkologinės ligos diagnozę.
Hipochondrija
Hipochondrinis sutrikimas (arba, kaip jis vadinamas Vakaruose, health anxiety disorder) įdomus tuo, kad pagrindinis šio sutrikimo simptomas yra žmogaus baimė susirgti: širdies ir kraujagyslių, onkologine ar bet kuria kita liga. Nerimaudamas pacientas nuolat klausosi savęs, savo kūno ir, kaip paprastai būna, po kurio laiko pradeda jame „jausti” keistus ar nemalonius pojūčius. Mūsų kūnas yra taip устроен, kad kai mes atidžiai klausomės jo veiklos — nuo širdies iki pojūčių kairės kojos didžiajame piršte — mes būtinai pradedame kažką jausti. Psichologijoje šis mechanizmas vadinamas somatosensorinės amplifikacijos dėsniu: kai jaučiame skausmą ir sutelkiame į jį dėmesį, jis tampa vis labiau nepakeliamas, o jei nusiblaškome — jis pasitraukia į antrą planą. Atsakant į nemalonių fizinių pojūčių atsiradimą didėja nerimas, ir žmogus bėga pas gydytoją, tikrinasi, ar neturi kokios nors baisios ligos. Liga nenustatoma, pacientas kuriam laikui nusiramina, bet neilgam. Po trumpo laikotarpio jis vėl pradeda jausti nerimą, klausytis savęs, ir ratas užsidaro. Svarbiausia užduotis padedant tokiems pacientams — laiku nukreipti pas kompetentingą psichiatrą ar psichoterapeutą.
Psichosomatinių sutrikimų terapija
Gydant psichosomatinius sutrikimus svarbiausia — teisingai suprasti, kuo būtent serga pacientas, ir tiksliai nustatyti diagnozę. Todėl ties diferencine diagnostika verta sustoti išsamiau. Pavyzdžiui, somatoforminis skausmo sutrikimas, kurio pagrindinis simptomas yra analgetikais nenuslopinamas skausmo sindromas. Toks pacientas pirmiausia patenka į chirurgų ir/ar terapeutų akiratį: jis tiriamas, atliekamas MRT, endoskopija, diagnostinė laparoskopija, tačiau jei skausmo priežasties nustatyti nepavyksta, kitas žingsnis — psichiatro konsultacija. Šiame etape psichiatro užduotis — įtarti, o vėliau po išsamesnio ištyrimo nustatyti diagnozę „somatoforminis skausmo sutrikimas” ir pradėti reikalingą gydymą.
Somatoforminio skausmo sutrikimo gydymas apima medikamentinį ir psichoterapinį gydymą. Pirmos eilės vaistai čia yra antidepresantai iš serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitorių grupės. Tačiau jie, esant reikalui, gali būti derinami su kitų grupių vaistais: atipiniais neuroleptikais, trankvilizatoriais ir kitais.
Antrasis požiūris — psichoterapinis gydymas. Žinoma, kad somatoforminiai sutrikimai atsiranda žmonėms su tam tikrais psichikos ypatumais tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis. Tarpusavyje psichoterapeutai šią pacientų grupę vadina „somatizuotojais”. Psichoterapija padeda žmogui įveikti psichologinius veiksnius, palaikančius psichosomatinę ligą, ir išvystyti įgūdžius, kurie padės jų išvengti ateityje. Pagrindinė psichosomatinių sutrikimų psichoterapijos kryptis, turinti įrodytą efektyvumą, yra kognityvinė elgesio terapija.
Dažni sutrikimai
Dažniausiai pacientai, turintys psichosomatinių sutrikimų, skundžiasi nemaloniais pojūčiais širdies srityje, padažnėjusiu širdies plakimu, oro trūkumu, baimės jausmu ir pan. Dar vienas dažnas skundų tipas — funkciniai virškinamojo trakto sutrikimai (skausmai, diskomfortas, gurguliavimas pilve). Yra pacientų, kurie kenčia nuo skausmo sindromo, dažnai jis būna migruojančio pobūdžio. Apskritai simptomai gali būti visiškai įvairūs ir keistai derėti tarpusavyje.
Žmonės, kurie kreipiasi į psichiatrą ar psichoterapeutą su „psichosomatiniais” nusiskundimais, kaip taisyklė, jau būna apsilankę pas daugelį specialistų, atlikę visus įmanomus tyrimus ir, taip ir nesupratę problemos, ateina į mūsų kabinetą. Tačiau daugelis kitų, deja, taip ir neateina: kreipimasis į psichikos sveikatos specialistą dar nėra tapęs įprasta praktika Rusijoje, nors pastaraisiais metais pažanga akivaizdi. Dažnai pasiūlymas kreiptis į psichoterapeutą pacientams kelia baimę, todėl užduotis minimaliai motyvuoti ir paaiškinti psichosomatinių sutrikimų prigimtį tenka bendrosios praktikos gydytojui.
Psichosomatinių sutrikimų vystymosi priežastys yra sudėtingos ir įvairios. Pagrindinį vaidmenį jų vystymesi ir palaikyme atlieka lėtinis stresas ir atsakomoji hipotalamo–hipofizės–antinksčių ašies hiperaktyvacija su vegetacinės nervų sistemos veiklos sutrikimu. Tam, koks konkrečiai psichosomatinis sutrikimas išsivystys, reikšmę turi genetinės prielaidos — vadinamoji „silpnos vietos” teorija, teigianti, kad esant pertempimui dekompensuojasi genetiškai „silpniausi” organai ir organų sistemos. Didelę reikšmę turi ir asmenybės psichologinės savybės, individualūs reagavimo į stresą ir jo įveikimo būdai.
Mitai apie psichosomatiką
Egzistuoja daugybė įvairių mitų apie psichosomatinius sutrikimus. Pirmiausia — internete paplitę teiginiai, kad tam tikras streso tipas susijęs su konkrečia liga: pavyzdžiui, teigiama, kad vaikų adenoidai atsiranda dėl to, kad jie jaučia, jog jų nemyli. Taip pat buitinėje aplinkoje galima sutikti įsitikinimų, kad tam, kuris daug pyksta, išsivysto virškinamojo trakto ligos, o tam, kuris daug liūdi — širdies ir kraujagyslių patologija. Šios idėjos kyla iš senovinių įsivaizdavimų apie žmogaus charakterio ryšį su keturiais organizme cirkuliuojančiais skysčiais (tulžis, kraujas, gleivės, juodoji tulžis). Tačiau šiuolaikiniai tyrimai jokiu būdu nepatvirtina tokios teorijos: ryšio tarp konkrečių emocijų ar streso tipų ir konkrečių ligų nėra.
Taip pat mitu ir pernelyg dideliu apibendrinimu yra teiginys, kad „visos ligos nuo nervų”. Dažnai galima išgirsti, kad žmogus susirgo vėžiu dėl streso. Tai mitas: ryšio tarp streso ir vėžio nėra.
Psichosomatinių sutrikimų sociologija
Egzistuojantis stereotipas, kad moterys labiau ekspresyviai reiškia emocijas, o vyrai visas patirtis išgyvena viduje, dėl ko labiau linkę į psichosomatinius sutrikimus, iš dalies yra teisingas. Mūsų socialinėje kultūroje moterų emocijų raiška laikoma norma, o emocingas vyro elgesys — kažkuo neteisingu, smerktinu („vyrai neverkia”). Patirdami stiprų socialinį spaudimą, vyrai linkę slopinti savo emocijas, ir dėl to jiems iš tiesų dažniau atsiranda psichosomatiniai sutrikimai. Tačiau tai nereiškia, kad psichosomatiniai sutrikimai yra tik vyriškos ligos. Tiesiog moterys dažniau kreipiasi dėl emocinių problemų, o vyrai dažniau somatizuoja savo psichinius išgyvenimus.
Dažniausiai dėl psichosomatinių sutrikimų kreipiasi vidutinio amžiaus žmonės, nuo 25 iki 45 metų: jie yra aktyviausi ir labiausiai veikiami lėtinio streso. Tačiau psichosomatiniai sutrikimai pasitaiko ir vaikams, paaugliams bei vyresnio amžiaus žmonėms. Vyresniame amžiuje svarbu atlikti sudėtingą diferencinę diagnostiką tarp somatinių ir psichosomatinių ligų. Tačiau viena kitos neatmeta: žmogus gali turėti realią širdies ligą, o jos fone gali išsivystyti psichosomatinė reakcija, kuri pablogins esamus simptomus.
Prevencija
Paprastai psichosomatinės ligos ilgainiui neperauga į sunkesnes somatines ligas. Sąlyginai tariant, žmogus neturėtų bijoti, kad jei jis daug nervinsis, jam išsivystys miokardo infarktas ar išeminė širdies liga. Žinoma, stresas turi reikšmės šių ligų atsiradimui, tačiau daug svarbesni yra padidėjęs kūno svoris, cholesterolio lygis ir medžiagų apykaitos sutrikimai.
Psichosomatinės ligos pavojingos pirmiausia tuo, kad jos stipriai veikia gyvenimo kokybę. Žmogus su tokiu sutrikimu dažniausiai visiškai susikoncentruoja į savo problemą, ir kuo daugiau jis lieka su ja vienas, kuo ilgiau neranda atsakymo į klausimą „kas su manimi?”, tuo labiau pasineria į problemą ir tuo labiau kenčia jo socialinis funkcionavimas. Jis mažiau bendrauja su draugais ir artimaisiais, vis daugiau laiko skiria problemos apmąstymui, daug pinigų išleidžia gydytojams ir tyrimams. Supratimo ir palaikymo trūkumas gali lemti antrinės ir gana sunkios depresijos susiformavimą.
Pats nenaudingiausias patarimas žmogui su psichosomatiniu sutrikimu — „nesinervinti”. Mes esame žmonės, mums natūralu jausti emocijas ir išgyventi dėl problemų. Be to, patarimas „nesinervinti” netgi prisideda prie psichosomatinio sutrikimo vystymosi. Pagal vieną psichologinę teoriją, žmonės, linkę į psichosomatines reakcijas, yra linkę slopinti ir slėpti savo emocijas. Pavyzdžiui, Japonijos kultūroje nėra įprasta ryškiai reikšti emocijų: tyrimai rodo, kad japonams dažniau pasitaiko psichosomatinės ligos.
Psichosomatinių sutrikimų prevencija yra vadinamosios psichoemocinės higienos įgūdžių ugdymas: kiekvienam žmogui svarbu išmokti suprasti savo jausmus, jų priežastis, įsisąmoninti emocijas ir nebijoti jų konstruktyviai išreikšti, nebijoti kalbėti apie savo jausmus su artimaisiais ir prašyti jų palaikymo. Jei emocijos tampa per stiprios ir artimieji negali padėti — nereikia bijoti kreiptis į psichoterapeutą. Svarbu išmokti efektyviai valdyti stiprias neigiamas emocijas ir savo streso lygį. Streso atsisakyti neįmanoma, tačiau galima išmokti jį kontroliuoti ir suprasti, kas vyksta su tavo organizmu stresinės reakcijos metu