Pasyvi agresija yra viena dažniausių, bet kartu ir sunkiausiai atpažįstamų bendravimo formų. Ji retai pasireiškia atviru konfliktu ar tiesioginiu pykčio išreiškimu. Dažniau tai tylūs, subtilūs, bet ilgainiui santykius ardantys elgesio modeliai: uždelsti atsakymai, „užmiršimas”, ironija, sarkazmas, emocinis atsitraukimas ar nuolatinis „taip, bet…”.
Daugelis žmonių, susiduriančių su pasyvia agresija, jaučia, kad „kažkas ne taip”, tačiau sunku tiksliai įvardinti, kas vyksta. Tai sukelia frustraciją, nes santykyje nėra aiškaus konflikto, bet yra nuolatinė įtampa.
Geštalto terapijos požiūriu pasyvi agresija nėra tiesiog blogas bendravimo stilius ar charakterio bruožas. Tai yra būdas prisitaikyti – dažniausiai susiformavęs ankstyvoje patirtyje, kai tiesioginis emocijų reiškimas nebuvo saugus.
Kas yra pasyvi agresija?
Pasyvi agresija – tai netiesioginis būdas išreikšti pyktį, nepasitenkinimą ar pasipriešinimą. Vietoje atviro konflikto žmogus renkasi vengimą, atidėliojimą ar dviprasmišką komunikaciją.
Tai gali pasireikšti taip:
- žmogus sako „gerai”, bet viduje jaučia stiprų pasipriešinimą
- nuolat atideda svarbius veiksmus
- pamiršta susitarimus
- bendrauja per sarkazmą ar ironiją
- vengia tiesioginio pokalbio apie problemas
- atsitraukia emociškai
Svarbu suprasti, kad dažnai pats žmogus iki galo nesuvokia, kad elgiasi pasyviai agresyviai. Tai nėra sąmoninga manipuliacija – tai išmoktas būdas tvarkytis su vidine įtampa.
Kodėl atsiranda pasyvi agresija?
Pasyvios agresijos šaknys dažniausiai slypi ankstyvoje patirtyje.
Jei žmogus augo aplinkoje, kur:
- pyktis buvo baudžiamas
- emocijos buvo ignoruojamos
- reikėjo būti „geru” ir prisitaikančiu
- konfliktai buvo pavojingi
jis išmoksta slopinti savo jausmus.
Tokiu atveju susiformuoja vidinis konfliktas:
viena dalis nori išreikšti save, kita – bijo to pasekmių.
Šis konfliktas neišnyksta – jis tik keičia formą. Vietoje tiesioginio pykčio atsiranda pasyvi agresija.
Pasyvi agresija santykiuose
Pasyvi agresija ypač stipriai veikia artimus santykius – partnerystę, šeimą, darbą.
Problema ta, kad:
- nėra aiškaus konflikto
- nėra atviro dialogo
- bet yra nuolatinė įtampa
Vienas žmogus gali jaustis:
- nesuprastas
- ignoruojamas
- nuvertintas
Kitas:
- nesaugus reikšti jausmus
- bijantis konflikto
- pasimetęs savo poreikiuose
Ilgainiui santykis tampa paviršutiniškas arba įtemptas, o neišreikštas pyktis kaupiasi.
Kaip atpažinti pasyvią agresiją savyje?
Vienas svarbiausių žingsnių – pradėti stebėti save.
Galimi ženklai:
- dažnai sakai „taip”, nors nori pasakyti „ne”
- jauti vidinį nepasitenkinimą, bet jo neišreiški
- linkęs atidėlioti ar „pamiršti”
- naudoji humorą vietoje tiesioginio pasakymo
- vengi konfliktų bet kokia kaina
Taip pat verta atkreipti dėmesį į kūną:
- įtampa pečiuose ar kakle
- paviršinis kvėpavimas
- nuolatinis nuovargis
Kūnas dažnai pirmas parodo tai, ko dar neįvardijame žodžiais.
Kaip pasyvi agresija pasireiškia kūne?
Geštalto terapijoje kūnas laikomas svarbia informacijos dalimi.
Kai emocija neišreiškiama, ji niekur nedingsta. Ji lieka kūne.
Tai gali pasireikšti:
- raumenų įtampa
- galvos skausmais
- kvėpavimo ribotumu
- psichosomatiniais simptomais
Pavyzdžiui, sulaikytas pyktis dažnai „gyvena” pečiuose, žandikaulyje, rankose.
Tai nėra atsitiktinumas – tai energija, kuri negavo išraiškos.
Kaip vyksta darbas terapijoje?
Dirbant su pasyvia agresija svarbiausia ne „pataisyti elgesį”, o atkurti ryšį su savimi.
Sąmoningumo didinimas
Pirmas žingsnis – pradėti pastebėti:
- ką jaučiu
- ko noriu
- ko neišsakau
Tai dažnai nėra lengva. Daugeliui žmonių klausimas „ko tu nori?” yra sudėtingas.
Darbas su pykčiu
Terapijoje pyktis nėra slopinamas.
Jis tyrinėjamas:
- kur jis jaučiasi kūne
- kam jis skirtas
- kokį poreikį jis saugo
Tai leidžia pamatyti, kad pyktis nėra pavojingas – jis yra informacija.
Eksperimentai „čia ir dabar”
Geštalto terapijoje svarbu patyrimas.
Tai gali būti:
- pasakyti tai, ko paprastai nepasakai
- pabandyti išreikšti „ne”
- įvardinti savo poreikį santykyje
Pavyzdžiui:
„Aš noriu, kad tu mane išgirstum.”
Tokie momentai dažnai yra lūžio taškai.
Namų darbai
Pokytis tęsiasi už terapijos ribų.
Maži žingsniai:
- pasakyti „ne” paprastoje situacijoje
- išsakyti nuomonę
- nepasislėpti už humoro
Svarbiausia – ne tobulumas, o sąmoningumas.
Kontakto modifikacijos mechanizmai
Geštalto terapijoje pasyvi agresija siejama su tam tikrais psichologiniais mechanizmais.
Retrofleksija
Kai energija nukreipiama į save.
Vietoje to, kad pasakyčiau kitam – kritikuoju save.
Defleksija
Kai vengiama tiesioginio kontakto:
- juokas
- ironija
- temos keitimas
Konfluencija
Kai prarandamos ribos:
- prisitaikoma prie kitų
- ignoruojami savo poreikiai
Projekcija
Kai tai, ką jaučiu, priskiriu kitam:
„Tu ant manęs pyksti”
Kaip keičiasi pasyvi agresija?
Pokytis vyksta palaipsniui.
Svarbus momentas:
perėjimas nuo
„aš negaliu”
prie
„aš nenoriu”
ir galiausiai
„aš renkuosi”
Tai reiškia atsakomybės grįžimą.
Norų įsisąmoninimas
Vienas svarbiausių etapų – suprasti, ko iš tiesų nori.
Dažnai žmogus:
- nežino savo poreikių
- arba bijo juos išreikšti
Pratimas:
„Aš noriu, kad tu…”
Tai padeda:
- aiškiai įvardinti poreikį
- patirti kontaktą
- susidurti su baime
„Čia ir dabar” principas
Geštalto terapijoje svarbiausia tai, kas vyksta dabar.
Net kalbant apie praeitį, svarbu:
kaip tai jaučiu šiuo momentu.
Tai leidžia:
- giliau suprasti save
- pastebėti reakcijas
- kurti naują patirtį
Kada verta kreiptis pagalbos?
Jei pastebi, kad:
- sunku išreikšti pyktį
- santykiuose daug įtampos
- dažnai jauti nepasitenkinimą
- sunku suprasti savo poreikius
terapija gali būti erdvė, kur galima tai saugiai tyrinėti.
Apibendrinimas
Pasyvi agresija nėra silpnumas ar problema, kurią reikia „ištaisyti”.
Tai signalas.
Signalas apie:
- neišsakytus jausmus
- nepatenkintus poreikius
- nutrūkusį ryšį su savimi
Per terapiją šis signalas gali tapti pradžia pokyčiui.
TerapijaVilnius
Jei jauti, kad šios temos tau artimos, gali būti naudinga apie tai pasikalbėti saugioje erdvėje.
Geštalto terapija padeda:
- geriau suprasti save
- atpažinti emocijas
- kurti aiškesnį santykį su kitais