Kaip kurti draugystes suaugus? Kodėl tai kartais sunkiau nei romantiniai santykiai — ir ką su tuo daryti?
Suaugęs žmogus gali turėti darbą, partnerį, vaikų, kolegų, pilną telefoną kontaktų, šimtus sekėjų socialiniuose tinkluose ir vis tiek neturėti kam paskambinti tada, kai iš tikrųjų sunku. Tai vienas keisčiausių suaugusio gyvenimo paradoksų: žmonių aplink daug, bet artumo mažai.
Geštalto terapijos požiūriu draugystė – tai ne būsena, kurią „turime“ ar „neturime“, o gyvas, nuolat atnaujinamas kontaktas su kitu žmogumi. Kontaktas nėra vienkartinis įvykis – tai nuolatinis ciklas: poreikio pajautimas, judėjimas link kito, susitikimas ir sąmoningas atsitraukimas. Kai šis ciklas suaugusiame gyvenime nebeturi natūralios struktūros – mokyklos, kiemo, bendraklasių – jį reikia kurti sąmoningai, ir būtent čia daugeliui atsiranda sunkumų.
Vaikystėje ir paauglystėje draugystės dažnai atsirasdavo beveik savaime. Mus suvesdavo mokykla, kiemas, būreliai, universitetas, bendri vakarėliai, bendros nesąmonės, bendros baimės ir bendras laikas. Nereikėjo specialiai „kurti socialinio rato“, jis tiesiog buvo, tiesiog atsirasdavo. Žmonės dalyvavo mūsų gyvenime kasdien ir iš to po truputį gimdavo artumas.
Suaugus viskas pasikeičia. Niekas nebesodina mūsų į vieną klasę su dar dvidešimt penkiais žmonėmis. Niekas nebesukuria natūralaus konteksto, kuriame su tais pačiais žmonėmis praleistume valandų valandas. Gyvenimas susitraukia į darbus, namus, šeimą, buitį, atsakomybes ir viską dar nudažo nuovargis.
Jeigu draugystei nebelieka vietos kalendoriuje, ji pamažu dingsta ir gyvenime. Draugystė suaugus retai atsiranda netyčia. Ji dažniau atsiranda tada, kai žmogus sąmoningai nusprendžia: „man reikia ryšio ir aš dėl jo kažką darysiu“. Ne desperatiškai. Ne dirbtinai. Ne bandydamas visiems patikti.
Kodėl suaugus draugystes kurti sunkiau?
Pirmas atsakymas atrodo banalus: nėra laiko. Tačiau problema dažnai ne tik laike. Problema ta, kad draugystė neturi aiškios vietos suaugusio žmogaus gyvenimo struktūroje.
Darbui vieta yra. Vaikams vieta yra. Sąskaitoms, parduotuvei, gydytojui, sportui, buičiai – vieta yra. O draugystė dažnai lieka kažkur „kai bus laiko“, bet „kai bus laiko“ suaugus dažnai reiškia – niekada.
Geštalto kalba čia galima kalbėti apie figūros formavimosi problemą: draugystės poreikis retai tampa aiškia, ryškia figūra suaugusio žmogaus kasdienybėje, nes jį nuolat užgožia garsesni, akivaizdesni poreikiai – darbas, vaikai, buitis.
Tai nereiškia, kad poreikio nėra – jis tiesiog lieka fone, nepastebėtas, kol vieną dieną netikėtai pasireiškia kaip ūmus vienišumo ar tuštumos jausmas.
Draugystei neužtenka gero jausmo. Jai reikia nuoseklaus bendravimo: kavos, pasivaikščiojimų, bendrų veiklų, žinučių, trumpų skambučių, kvietimų ir tų šiek tiek nepatogių pirmų bandymų susitikti.
Draugystė dažniausiai neatsiranda po vieno įsimintino pokalbio. Ji atsiranda iš daugybės mažų akimirkų, kurios po truputį sukuria jausmą: „su šituo žmogumi man gera būti“.
Romantiniams santykiams turime scenarijų. Draugystei – ne visada
Romantinius santykius suaugę žmonės dažnai supranta aiškiau nei draugystę. Yra pažinčių programėlės, pasimatymai, aiškūs signalai, klausimas „ar mes pora?“, santykių etapai, lūkesčiai, įsipareigojimai. O kaip tampama draugais?
Čia viskas migločiau. Nėra aiškaus momento, kada pažįstamas tampa draugu. Nėra oficialaus pokalbio: „Tai gal nuo šiandien mes artimesni?“ Nėra visuotinai priimtos formos, kaip parodyti, kad nori daugiau ryšio, bet nenori atrodyti įkyriai.
Todėl atsiranda daug nepatogumo ir svarstymų:
- Ar jau galiu pakviesti žmogų kavos?
- Ar neatrodys keistai, jei parašysiu?
- Ar jis tik mandagus, ar jam irgi įdomu?
- Ar čia draugystė, ar tik malonus bendravimas?
Dėl šito neaiškumo daug ryšių net neprasideda. Ne todėl, kad žmonės nenori draugų. O todėl, kad bijo pasirodyti per daug norintys.
Taip du vieniši žmonės gali stovėti vienas šalia kito, abu norėti ryšio, bet abu apsimesti, kad jiems nelabai reikia.
Geštalto terapijoje toks abipusis apsimetimas vadinamas kontakto ribos sutrikimu – konkrečiai, deflekcija: tikrasis poreikis – „noriu ryšio su tavimi“ – nukreipiamas į šalį, paslepiamas po abejingumo kauke, kad būtų išvengta galimo atstūmimo skausmo.
Paradoksas tas, kad ši apsauga, skirta išvengti skausmo, tuo pat metu užkerta kelią pačiam kontaktui, kurio abu iš tiesų trokšta.
Kūnas kaip pirmasis signalas
Geštalto terapija ypač pabrėžia kūno vaidmenį atpažįstant socialinius poreikius.
Prieš žmogui suvokiant mintimis „man reikėtų su kuo nors susitikti“, kūnas dažnai jau signalizuoja anksčiau – lengvu neramumu, tuštumos pojūčiu krūtinėje, energijos stygiumi vakarais, noru kažką „užkąsti“, nors iš tiesų alkis yra ne maisto, o kontakto.
Kadangi šiuolaikinė kultūra moko racionalizuoti ir aiškinti jausmus žodžiais, dažnai praleidžiamas pirmasis, kūniškas signalas, ir poreikis tampa aiškus tik tada, kai jau perauga į sunkiai ignoruojamą vienišumo jausmą.
Praktinis pratimas, kurį geštalto terapeutai kartais siūlo klientams: kelis kartus per dieną trumpam sustoti ir paklausti savęs ne „ką turėčiau daryti“, o „ką dabar jaučiu kūne, ir su kuo norėčiau tuo pasidalinti?“
Toks klausimas ilgainiui moko atpažinti socialinį poreikį anksčiau, kol jis dar nėra tapęs slegiančiu, ir veikti iš aiškesnės, mažiau desperatiškos vietos.
Suaugus mes labiau saugomės
Vaikai draugauja paprasčiau. Jie susipyksta, susitaiko, pakviečia žaisti, užpyksta, vėl ateina.
Suaugus viskas sudėtingiau, nes atsinešame istoriją. Buvusias draugystes, kurios nutrūko. Žmones, kurie nuvylė. Situacijas, kuriose jautėmės atstumti, nereikalingi, išduoti ar tiesiog nepakankamai svarbūs.
Todėl į naują ryšį ateiname ne visiškai atviri. Ateina ne tik žmogus, bet ir jo gynybos.
Vienas tampa labai atsargus. Kitas laukia, kol jį pakvies. Trečias vaidina, kad jam nieko nereikia. Ketvirtas greitai prisiriša ir nusivilia, jei kitas žmogus neatsako tokiu pačiu intensyvumu.
Geštalto terapijoje šie skirtingi apsisaugojimo būdai suprantami kaip kūrybiški prisitaikymai (creative adjustments) – kadaise, ankstesniuose santykiuose, jie buvo prasmingi ir apsaugantys.
Vaikas ar jaunas suaugęs, patyręs atstūmimą, išmoko: „geriau nelaukti, kol mane pakvies“ arba „geriau pats nesirodyti pernelyg norintis“.
Problema atsiranda tada, kai ši sena strategija tampa automatine, sustingusia – fiksuotu geštaltu – ir taikoma naujiems žmonėms bei naujoms situacijoms, net kai realybėje pavojaus jau nebėra.
Verta pastebėti, kad skirtingi apsisaugojimo stiliai dažnai susitinka vienas su kitu ir sustiprina abipusį nutolimą.
Žmogus, kuris „laukia, kol jį pakvies“, susitikęs su kitu, kuris irgi laukia, gali metų metus taip ir nesusitikti, nors abu norėtų.
O žmogus, kuris greitai prisiriša, susitikęs su tuo, kuriam reikia daugiau laiko atsiverti, gali interpretuoti šio atsargumą kaip atstūmimą ir pats pirmas pasitraukti – taip nespėjęs pamatyti, kad ryšys galėjo išsivystyti, tiesiog kitu tempu.
Draugystė suaugus reikalauja drąsos, nes joje visada yra rizikos.
Kviečiant kitą žmogų į savo gyvenimą, yra tikimybė, kad jis neateis. Arba ateis, bet ne taip arti, kaip norėtųsi. Arba ryšys netaps tokiu tvirtu, kaip norisi.
Taip, tai nemalonu, bet tai nėra tragedija.
Ne kiekviena pažintis turi tapti draugyste. Ne kiekvienas malonus pokalbis turi virsti artumu. Ne kiekvienas žmogus, su kuriuo sutariame, turi tapti mūsų gyvenimo dalimi.
Kartais nėra laiko. Kartais nėra abipusiškumo. Kartais nėra bendro ritmo. Kartais žmogus geras, bet ne tavo žmogus.
Didelė klaida – laukti „savų žmonių“ be jokio veiksmo
Kartais žmonės sako: „Aš laukiu tikrų žmonių.“
Skamba gražiai, tačiau už šios frazės neretai slepiasi pasyvumas. Tarsi tikri draugai turėtų kažkaip patys atsirasti. Tarsi gyvenimas vieną dieną pristatytų prie durų žmogų, su kuriuo bus lengva, gilu, natūralu, be jokio nejaukumo ir rizikos.
Deja, suaugus taip būna retai.
„Savi žmonės“ dažnai ne randami, o po truputį atpažįstami. Per laiką. Per pasikartojimus. Per mažus pasirinkimus.
Per tai, kad vieną kartą pakvietei kavos. Kitą kartą parašei. Trečią kartą pasidalinai kažkuo asmeniškesniu. Ketvirtą kartą pamatei, kad žmogus nedingsta, kai tau ne tik linksma, bet ir sunku.
Draugystė nėra momentinis testas, tai procesas.
Kartais mes per anksti nurašome žmones, nes pirmas susitikimas nebuvo „wow“. Daug tikrų ryšių prasideda ne nuo fejerverkų. Kartais jie prasideda nuo paprasto jausmo: „Su šituo žmogumi kažkaip ramu.“
Geštalto terapijos požiūriu „laukimas be veiksmo“ dažnai yra retrofleksijos forma – energija ir noras, kurie galėtų būti nukreipti į kitą žmogų – pakvietimas, žinutė, iniciatyva – sulaikomi savyje.
Kartais tai daroma iš baimės, kartais – iš seno įsitikinimo, kad „jei tikrai norėtų, jis pats prieitų“.
Šis įsitikinimas retai yra sąmoningas – jis veikia kaip fonas, kuris nutildo natūralų impulsą veikti.
Socialiniai tinklai duoda kontaktą, bet nebūtinai ryšį
Šiandien galime žinoti, kur žmogus atostogavo, ką valgė, kokį filmą žiūrėjo, kokioje sporto salėje buvo, ką galvoja apie politiką, santykius ir orą. Bet vis tiek galime nežinoti, kaip jis iš tikrųjų laikosi.
Socialiniai tinklai sukuria artumo iliuziją. Atrodo, kad palaikome ryšį, nes matome žmogaus gyvenimo fragmentus.
Tačiau stebėti nėra tas pats, kas būti santykyje. Paspausti širdelę nėra tas pats, kas paklausti: „Kaip tu iš tikrųjų?“
Geštalto terapijoje tai galima apibūdinti kaip konfluencijos iliuziją – susiliejimo su kito gyvenimo vaizdiniais jausmą, kuris pakeičia tikrą, gyvą kontaktą, bet nepatenkina jo funkcijos.
Tikras kontaktas visada reikalauja dviejų atskirų, savo skirtumus išlaikančių žmonių susitikimo – ne vieno stebinčio kito srautą.
Skaitmeninis kontaktas gali būti naudingas. Jis gali priminti apie žmogų, tapti pretekstu parašyti, padėti palaikyti ryšį per atstumą.
Bet jis negali pakeisti gyvo, abipusio, žmogiško buvimo.
Ryšys atsiranda ne tada, kai mes vienas kitą stebime. Ryšys atsiranda tada, kai vienas kitam atsiveriame.
Draugystė nėra tik pramoga
Dažnai apie draugus kalbame tarsi apie laisvalaikio dalį: su kuo nueiti kavos, išgerti vyno, pažaisti stalo žaidimus, išvažiuoti savaitgaliui.
Draugystė yra daugiau nei pramoga.
Draugai yra emocinė infrastruktūra. Jie padeda žmogui nepamesti savęs tada, kai gyvenimas pradeda slysti iš po kojų.
Jie gali pamatyti tavo aklumą, kai esi įstrigęs savo galvoje. Jie suteikia priklausymo jausmą – gilų patyrimą, kad esi ne vienas, kad kažkam rūpi, kad tavo gyvenimas kažkam matomas.
Geras draugas nebūtinai išsprendžia problemas. Kartais jis tiesiog būna šalia taip, kad problema nebėra tokia vieniša.
Žmogui reikia ne tik meilės poroje. Reikia platesnio ryšio lauko.
Kai visas emocinis svoris užkraunamas tik partneriui, santykiai gali pradėti dusti. Partneris tampa ne tik partneriu, bet ir geriausiu draugu, terapeutu, šeima, bendruomene, saugumo sistema ir vieninteliu liudininku.
Tai gali būti per didelė našta vienam žmogui.
Draugystės išplečia gyvenimą. Jos leidžia nekrauti viso savo pasaulio ant vienų pečių.
Geštalto terapijoje sveikas lauko organizavimas reiškia turėti kelis kontakto šaltinius, o ne vieną vienintelį tašką, per kurį eina visi poreikiai.
Kai visas ryšio poreikis sutelkiamas į vieną žmogų, tas santykis praranda lankstumą – jame nebelieka erdvės natūraliam artėjimui ir tolimui, nes bet koks atsitraukimas jaučiamas kaip grėsmė visai sistemai.
Vienišumas nėra tik žmonių trūkumas
Vienišumas ne visada reiškia, kad aplink nėra žmonių. Kartais žmonių yra daug, bet nėra ryšio.
Galima jaustis vienišam santuokoje. Galima jaustis vienišam tarp kolegų. Galima jaustis vienišam šeimoje. Galima būti socialiai aktyviam, bet emociškai nematomam.
Vienišumas atsiranda ne tada, kai neturime su kuo pasikalbėti apie orą. Jis atsiranda tada, kai neturime su kuo pasikalbėti apie save, pasidalinti savo rūpesčiais.
Todėl sprendimas nėra tiesiog „daugiau bendrauti“.
Kartais žmogus ir taip daug bendrauja, tik visas bendravimas lieka paviršiuje.
Sprendimas yra ieškoti kokybiškesnio ryšio: tokio, kuriame yra abipusiškumas, nuoširdumas, domėjimasis, saugumas ir bent šiek tiek drąsos būti pažeidžiamam.
Kaip kurti draugystes suaugus?
Pirmiausia verta nustoti galvoti, kad draugystė turi atsirasti visiškai natūraliai.
Taip, draugystėje turi būti natūralumo. Iš kitos pusės, natūralumas nereiškia, kad nereikia pastangų.
Net gražūs ryšiai dažnai prasideda nuo paprastų, sąmoningų veiksmų: parašymo, pakvietimo, pasiūlymo, pasidomėjimo, grįžimo po pirmo nejaukaus momento.
Geštalto terapijoje šis sąmoningas veikimas prasideda nuo sąmoningumo (awareness) apie savo paties poreikį – ne teoriškai žinoti, kad „žmonėms reikia ryšio“, o konkrečiai pajusti: „man šiuo metu trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti“.
Tik iš šio konkretaus, kūniško pajautimo gimsta autentiškas noras veikti, o ne prievartinė „turėčiau“ pareiga.
Norint naujų draugysčių, verta ieškoti ne tik įdomių žmonių, bet ir pasikartojančių kontekstų.
Vienkartinis renginys gali būti malonus, bet draugystei dažniau reikia vietų, kur žmonės susitinka reguliariai: kursų, sporto, savanorystės, profesinių bendruomenių, knygų klubų, žygių, meninių veiklų.
Artumas mėgsta nuoseklumą.
Kai žmogų pamatai pirmą kartą, jis dar svetimas. Antrą kartą – jau matytas. Trečią – galima pasisveikinti laisviau. Ketvirtą – paklausti kažko asmeniškesnio. Penktą – gal jau atsiranda bendrų temų.
Taip ir kuriasi ryšys: ne iškart, bet palaipsniui.
Rodyti iniciatyvą nėra žeminimasis
Daug žmonių nori draugystės, bet nenori būti tas, kuris pirmas kviečia.
Nes pirmas kvietimas visada šiek tiek apnuogina. Jame yra žinutė: „Man būtų įdomu su tavimi pabūti.“
Taip, tai gali būti baisu.
Iniciatyva nėra silpnumas, tai brandos ženklas. Tai gebėjimas pripažinti savo poreikį, nelaukiant, kol kitas žmogus magiškai jį atspės.
Geštalto terapijoje būtent šis gebėjimas – aiškiai, tiesiogiai išreikšti savo poreikį, nesitikint, kad kitas jį „turėtų“ atspėti – laikomas vienu iš brandaus kontakto požymių.
Vaikystėje daugelis išmoksta, kad poreikių reikšti tiesiogiai nesaugu ar nepriimtina, ir vietoje to susikuria aplinkinius, netiesioginius būdus prašyti dėmesio.
Suaugusiam žmogui grįžimas prie tiesioginio „man to reikia“ gali jaustis pažeidžiamai, bet būtent ši tiesa atveria kelią tikram susitikimui – ne tam, kurį kitas turi atspėti, o tam, kurį galima aiškiai pasiūlyti.
Svarbu, kad iniciatyva būtų konkreti. Ne miglotas „reikės kada susitikti“, kuris dažnai niekada nevirsta susitikimu.
Geriau paprastai:
„Gal norėtum po darbo išgerti kavos?“
„Kitą savaitę eisiu į šitą renginį, gal nori kartu?“
„Buvo gera pasikalbėti, norėčiau kada pratęsti.“
„Gal kada pasivaikštom?“
Konkretumas mažina nejaukumą. Žmogui lengviau atsakyti į aiškų kvietimą nei į miglotą socialinį pažadą.
Net jeigu žmogus atsisako, tai dar nereiškia, kad jis atstūmė tave kaip asmenį. Gal jis pavargęs. Gal neturi laiko. Gal jo gyvenime dabar nėra vietos naujiems ryšiams.
Mes dažnai per greitai kitų žmonių neutralumą paverčiame savo atstūmimo istorija.
Šis polinkis – svetimą neutralumą interpretuoti kaip asmeninį atstūmimą – geštalto terapijoje vadinamas projekcija: savo vidinę baimę ar seną nuoskaudą priskiriame kito žmogaus veiksmui, nors jo elgesys iš tikrųjų gali neturėti nieko bendra su manimi.
Atpažinti šį mechanizmą – jau pusė kelio link to, kad atsisakymas nebūtų automatiškai skaitomas kaip patvirtinimas senos istorijos „manęs niekas nenori“.
Artumas turi augti palaipsniui
Dar viena klaida – per greitai norėti gylio.
Kartais žmogus taip ilgisi artimo ryšio, kad naujam pažįstamam labai greitai atveria daug asmeninių dalykų.
Tai suprantama. Kai ilgai nebuvo kam kalbėti, atsiradus bent kiek saugesniam žmogui norisi išpilti viską, bet draugystėje nereikia skubėti.
Artumas geriausiai auga tada, kai atsivėrimas yra abipusis ir palaipsniui.
Pradžioje pakanka bendrų temų, humoro, interesų, lengvo pasidalinimo. Vėliau galima kalbėti giliau. Dar vėliau – apie skausmingesnius, jautresnius dalykus.
Geštalto terapijoje tai atitinka paties kontakto ciklo logiką – kiekvienas etapas, susipažinimas, pasitikėjimo kūrimas, gilesnis atsivėrimas, turi savo laiką.
Jo peršokimas ne pagreitina artumą, o dažniau sukelia priešingą reakciją: kitas žmogus pajunta per didelį intensyvumą ir instinktyviai atsitraukia, net jei pats ryšys buvo geras.
Tempas, kuriuo dviese judama, yra ne mažiau svarbus už patį norą būti arti.
Gera draugystė nėra ta, kurioje per pirmą susitikimą pasakai visą savo gyvenimo istoriją. Gera draugystė yra ta, kurioje po truputį atsiranda jausmas: galiu būti savimi ir nebūsiu už tai pasmerktas.
Tai gali užtrukti.
Kodėl draugystės nutrūksta?
Draugystės dažnai nutrūksta ne dėl išdavystės, konflikto ar dramatiško pokalbio. Jos nutrūksta tyliai.
Vieną kartą nesusitinkama. Tada kitą. Tada praeina keli mėnesiai. Tada jau nejauku rašyti. Tada žmogus tampa „kažkada artimas“.
Niekas nieko blogo nepadaro. Tiesiog ryšys lieka „be priežiūros“.
Geštalto terapijos požiūriu tai galima suprasti kaip nebaigtą kontakto ciklą – ryšys, kuris kadaise buvo gyvas, palaipsniui netenka aiškaus atsisveikinimo ar sąmoningo pasirinkimo tęsti.
Jis tiesiog „nublunka fone“, niekam nepriėmus jokio sprendimo.
Tokie nebaigti geštaltai – neužbaigti kontakto ciklai – dažnai palieka neaiškų kaltės ar praradimo jausmą, nes santykis nei tikrai užsibaigė, nei tęsiasi.
Kartais naudinga sąmoningai „užbaigti“ tokį geštaltą – ne būtinai atnaujinant ryšį, o tiesiog sau įvardijant: „ši draugystė man buvo svarbi tam tikru gyvenimo laikotarpiu, ir dabar ji natūraliai baigėsi“.
Toks sąmoningas pripažinimas, net jei niekada neišsakomas kitam žmogui, padeda energijai, sulaikytai neaiškume, grįžti ir būti panaudotai naujiems ryšiams kurti.
Draugystėms nereikia nuolatinės įtampos ar įsipareigojimų. Joms reikia dėmesio.
Kartais pakanka mažų dalykų: parašyti žinutę, nusiųsti juokingą nuotrauką, paklausti, kaip praėjo svarbus susitikimas, prisiminti, kad žmogui buvo sunki savaitė, pasiūlyti susitikti ne „kada nors“, o konkrečiai.
Ryšiai laikosi ne ant didelių gestų, o ant mažų signalų, kurie reiškia: „aš tave prisimenu“, „tu man rūpi“, „aš noriu dalyvauti tavo gyvenime“.
Penkios paprastos, bet ne visada lengvos rekomendacijos
Pirma – planuok draugystę taip pat rimtai kaip kitus svarbius dalykus. Jeigu lauki, kol atsiras laiko, greičiausiai jo neatsiras. Draugystė turi patekti į kalendorių, kitaip ją visada nugalės „svarbesni“ dalykai.
Antra – ieškok vietų, kur tie patys žmonės ateina nuolatos. Vienkartiniai susitikimai malonūs, bet draugystei reikia pasikartojimo, nuoseklumo. Geriau viena veikla kas savaitę nei dešimt atsitiktinių renginių.
Trečia – rodyk iniciatyvą. Ne visi kvietimai virs draugyste, bet be kvietimų draugystė dažnai net neturės progos prasidėti.
Ketvirta – leisk ryšiui augti lėtai. Neskubėk žmogaus nei idealizuoti, nei nurašyti. Kartais tikras artumas ateina ramiai, be didelio efekto.
Penkta – nepriimk kiekvieno nesutapimo kaip asmeninio atstūmimo. Tai, kad žmogus netapo tavo draugu, dar nereiškia, kad su tavimi kažkas negerai. Draugystei reikia ne tik noro, bet ir laiko, gyvenimo ritmo, abipusiškumo bei tinkamo konteksto.
Geštalto terapijos indėlis: sąmoningumas kaip kasdienis įrankis
Šias penkias rekomendacijas geštalto terapija papildytų viena bendra nuostata: prieš imantis bet kokio veiksmo, verta trumpam sustoti ir pajusti, kas iš tikrųjų vyksta viduje.
Ar noriu parašyti šiam žmogui, ar tik „turėčiau“?
Ar mano atsargumas šiuo metu apsaugo mane nuo realios grėsmės, ar tai sena, automatinė reakcija, nebeturinti ryšio su dabartimi?
Ar mano nusivylimas po atsisakymo yra proporcingas situacijai, ar jame skamba sena istorija?
Toks trumpas, kasdienis sustojimas – ne analizė, o tiesiog pajautimas – padeda atskirti, kada veikiame iš tikro, dabartinio poreikio, o kada iš seno, kadaise prasmingo, bet dabar jau nebetinkančio apsauginio modelio.
Būtent šis skirtumas dažnai lemia, ar žmogus išdrįsta parašyti pirmas, ar dar vieną kartą nutyli.
Terapinis santykis kaip draugystės repeticija
Įdomu tai, kad pati terapija – ypač geštalto terapija, kurioje itin svarbus gyvas, autentiškas terapeuto ir kliento santykis – gali tapti savotiška saugia repeticijų erdve tiems, kam sunku kurti draugystes.
Sesijoje klientas gali pajusti, kaip jis artėja ir tolsta kontakte, kaip reaguoja į kito žmogaus dėmesį ar jo trūkumą, kur atsiranda senas noras pasitraukti ar pernelyg greitai atsiverti.
Terapeutas, būdamas autentiškas ir nesprendžiantis, leidžia klientui pirmą kartą patirti, kad galima būti pastebėtam ir priimtam tokiam, koks esi – be būtinybės atlikti, pelnyti ar slėptis.
Ši patirtis, gyvai išgyventa terapiniame santykyje, dažnai tampa tiltu į realaus gyvenimo draugystes.
Žmogus išeina iš terapijos ne su instrukcijų sąrašu, o su kūnišku, patirtu žinojimu, kaip atrodo saugus, gyvas kontaktas, ir gali jo ieškoti bei jį atpažinti savo kasdieniuose santykiuose.
Pabaigai
Draugystė suaugus nėra savaiminė. Ji dažnai nebeateina pati, kaip vaikystėje. Jos niekas nebeorganizuoja už mus.
Nėra skambučio į pertrauką, nėra bendro kiemo, nėra klasės, kurioje kasdien sutinki tuos pačius žmones, bet tai nereiškia, kad draugystė tampa mažiau įmanoma.
Ji tiesiog tampa sąmoningesnė.
Suaugus draugystė yra pasirinkimas.
Pasirinkimas ne tik laukti, bet ir kviesti. Ne tik ilgėtis, bet ir kurti. Ne tik saugotis, bet po truputį rizikuoti. Ne tik norėti „savų žmonių“, bet ir pačiam tapti žmogumi, kuris moka būti ryšyje.
Geštalto terapijos požiūriu tai reiškia vieną paprastą, bet reikliai gyvenamą tiesą: ryšys visada kuriamas čia ir dabar, konkrečiu kontaktu su konkrečiu žmogumi – ne praeities patirties pakartojimu, ne ateities baimių projekcija, o sąmoningu, kūnišku buvimu šiame, esamame santykyje.
Brandi draugystė prasideda ne nuo klausimo: „Kodėl niekas manęs nepakviečia?“ Ji prasideda nuo kito klausimo: „Ką aš pats šiandien galiu pakviesti į savo gyvenimą?“