Dažnai girdime frazę „būk savimi”. Ji skamba ir kaip kvietimas į laisvę, ir kaip įtartinas pateisinimas: „Darau, ką noriu, nes esu savimi.” Todėl daugeliui „būti savimi” asocijuojasi su egoizmu – gyvenimu tik sau, nepaisant kitų.
Tačiau kai šveicarų psichiatras ir psichologas Carlas Gustavas Jungas kalbėjo apie individuaciją – kelią tapti savimi – jis turėjo omenyje visiškai priešingą dalyką. Ne atsiskyrimą nuo pasaulio, o savęs surinkimą. Ne užsisklendimą savyje, o gilesnį ryšį su kitais ir su gyvenimu. Ir, kas svarbiausia, šis kelias prasideda nuo to, ko savyje labiausiai bijome ir ko nenorime matyti.
Šiame straipsnyje paprastai aptarsime, kas yra individuacija, kuo ji skiriasi nuo individualizmo, kas yra šešėlis, anima ir animus, ir kodėl šis kelias trunka visą gyvenimą.
Individuacija ir individualizmas – ne tas pats
Šie du žodžiai panašūs, bet reiškia beveik priešingus dalykus.
Individualizmas – tai savęs atskyrimas ir priešpriešinimas kitiems. Jo centre – ego, tai yra ta mūsų dalis, kurią sąmoningai vadiname „aš”. Ego svarbus: jis padeda mums orientuotis pasaulyje, priimti sprendimus, gintis. Tačiau jis ribotas. Jis mato tik dalį mūsų ir dalį pasaulio, bet dažnai mano, kad mato viską.
Individuacija – tai procesas, kai žmogus pamažu pažįsta ir priima tas savo dalis, kurių anksčiau nematė ar nenorėjo matyti. Jungas jas siejo su archetipais – bendrais visiems žmonėms vidiniais paveikslais ir polinkiais. Kuo daugiau šių dalių žmogus integruoja, tuo labiau jis tampa vientisas. Ir, paradoksalu, tuo geriau jis gali būti su kitais – ne priešpriešoje, o tikrame kontakte.
Svarbu: individuacija nereiškia, kad ego išnyksta ar kad žmogus „ištirpsta” kažkur pasąmonėje. Ego lieka – tik jis nebėra vienintelis šeimininkas. Tai panašu į suvokimą, kad turite širdį, plaučius, skrandį. Jie veikia be jūsų sąmoningo dalyvavimo, bet daro didžiulę įtaką visam organizmui. Žinodami apie juos, galite geriau jais rūpintis.
Psichika kaip konstruktorius
Įsivaizduokite, kad jūsų psichika – tai konstruktorius su daugybe detalių. Panašias detales „gauna” kiekvienas žmogus, nes jos susiformavo per tūkstantmečius trukusią žmonijos patirtį. Jungas tai vadino kolektyvine pasąmone.
Ant viršaus guli ryškiausia detalė – ego. Ji labiausiai matoma, todėl mano, kad ji ir yra visa psichika. Ego įsitikinęs, kad žino, kas jūs esate, ko norite ir kaip veikia pasaulis.
Tačiau dėžutėje yra ir kitų detalių. Jų nesimato, bet jos aktyviai veikia mūsų gyvenimą – mūsų reakcijas, pasirinkimus, santykius, sapnus. Net jei to nepastebime.
Persona: kaukė, kurią rodome pasauliui
Viena pirmųjų detalių, su kuria susiduriame, – persona. Tai mūsų socialinė kaukė: vaidmuo, kurį atliekame darbe, šeimoje, visuomenėje. Mandagus kolega, rūpestinga mama, patikimas draugas, kompetentingas specialistas.
Persona nėra blogai – be jos gyventi visuomenėje būtų sunku. Problema prasideda tada, kai žmogus visiškai susitapatina su savo kauke ir pamiršta, kas jis yra už jos. Tada gali atsirasti tuštumos jausmas, nuovargis nuo nuolatinio „atitikimo”, jausmas, kad gyveni ne savo gyvenimą.
Šešėlis: tai, ką slepiame nuo savęs
Kažkur dėžutės dugne guli detalė, kurią Jungas vadino šešėliu. Tai viskas, ką mes savyje neigiame, slopiname ar laikome nepriimtinu: pyktis, pavydas, agresija, godumas, silpnumas, noras būti pastebėtam, kartais net mūsų talentai ar jėga, kurių kažkada buvome išmokyti gėdytis.
Šešėlis susiformuoja labai anksti. Vaikas greitai supranta, kokie jausmai ir elgesys šeimoje priimami, o kokie – ne. „Geros mergaitės nepyksta.” „Berniukai neverkia.” „Nebūk toks pasipūtęs.” Tai, kas nepriimta, nedingsta – tai tiesiog nugrimzta į šešėlį.
Kaip šešėlis pasireiškia kasdienybėje? Dažniausiai – per projekciją. Tai, ko nematome savyje, labai ryškiai matome kituose. Kolegos pasitikėjimas savimi atrodo kaip įžūlumas. Draugės noras būti dėmesio centre baisiai erzina. Kažkieno tingumas kelia stiprų pasipiktinimą. Kai kito žmogaus savybė sukelia neproporcingai stiprią reakciją, verta savęs paklausti: ar tai nėra kažkas, ką savyje esu paslėpęs?
Šešėlis nėra vien tik blogis. Jame slypi didžiulė energija ir jėga. Kai žmogus išmoksta priimti savo pyktį, jis gali jį paversti gebėjimu ginti savo ribas. Kai priima savo norą būti pastebėtam – gali drąsiau rodyti savo kūrybą. Būtent todėl Jungas sakė, kad kelias į vientisumą prasideda nuo susitikimo su šešėliu.
Anima ir animus: vidinis kitas
Dar viena svarbi detalė – archetipas, susijęs su priešinga lytimi. Vyro psichikoje Jungas jį vadino anima – vidiniu moteriškumu, o moters – animus, vidiniu vyriškumu. Tai tarsi „kito” ambasada mūsų vidiniame pasaulyje – per ją mokomės suprasti tai, kas mums svetima, kitokia.
Šiuolaikinė psichologija šias sąvokas dažnai interpretuoja plačiau – ne kaip griežtai susietas su lytimi, o kaip mūsų savybes, kurios kultūroje tradiciškai priskiriamos „kitai” pusei: jautrumą, intuiciją, rūpestingumą, ryžtą, aiškumą, gebėjimą veikti.
Kai šios dalys nepripažintos, jos dažnai projektuojamos į partnerį. Iš jo tikimės to, ko neturime savyje, idealizuojame, o vėliau nusiviliame. Santykiuose tai virsta nesusipratimais, priekaištais, stereotipais apie „visus vyrus” ar „visas moteris”.
Kai vyras priima savo jautrumą, o moteris – savo jėgą, santykiai gali tapti gyvesni ir tikresni. Mes nebereikalaujame, kad kitas mus „užbaigtų” – galime susitikti kaip du vientisi žmonės.
Iš kur atsiranda archetipai
Viena pagrindinių psichikos funkcijų – atspindėti tikrovę. Viskas, ką matome, girdime ir išgyvename, palieka pėdsaką mūsų vidiniame pasaulyje. Taip formuojasi asmeninė pasąmonė – mūsų pačių patirtys, prisiminimai, nuoskaudos.
Tačiau Jungas tikėjo, kad egzistuoja ir gilesnis sluoksnis – kolektyvinė pasąmonė. Tūkstantmečius žmonės stebėjo gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, didvyrius ir išminčius, motinas ir tėvus. Šie pasikartojantys paveikslai tapo bendrais visai žmonijai. Todėl tokie panašūs mitai, pasakos ir simboliai randami skirtingose kultūrose, kurios niekada nesusitiko.
Archetipai nėra kažkas mistiško. Tai veikiau polinkiai, potencialai, kurie per gyvenimą gali atsiskleisti – jei mes jiems leidžiame.
Individuacijos kelias: žingsnis po žingsnio
Individuacija nėra tiesus kelias su aiškiu pabaigos tašku. Bet joje galima išskirti kelis svarbius etapus.
Pirmasis – pastebėti, kad nesame tik savo kaukė. Kad už vaidmenų yra kažkas daugiau.
Antrasis – susitikti su šešėliu. Pripažinti tai, ką savyje neigėme. Tai dažnai sunkiausias ir skausmingiausias etapas, nes tenka atsisakyti idealaus savęs paveikslo.
Trečiasis – susitikti su vidiniu „kitu” – su anima ar animusu. Išmokti atpažinti savo projekcijas santykiuose ir priimti savyje tai, ko anksčiau ieškojome kituose.
Ir visą šį laiką – artėti prie to, ką Jungas vadino Savastimi. Tai ne dar viena detalė, o pats vientisumo principas – vidinis centras, kuris jungia visas dalis į visumą. Ego yra sąmonės centras, o Savastis – visos psichikos centras.
Kada prasideda šis kelias
Jungas pastebėjo, kad individuacijos procesas dažnai suaktyvėja brandžiame amžiuje – apie gyvenimo vidurį. Pirmoje gyvenimo pusėje žmogus daugiausia kuria: išsilavinimą, karjerą, šeimą, savo vietą visuomenėje. Tai ego ir personos laikas.
Tačiau ateina momentas, kai pasiektų dalykų nebeužtenka. Atsiranda klausimai: „Ar tai tikrai mano gyvenimas?”, „Kas aš esu be savo vaidmenų?”, „Kokia viso to prasmė?” Tai gali pasireikšti kaip krizė, nerimas, tuštuma, nepasitenkinimas, ar netikėti sapnai.
Tokios krizės nėra vien tik bloga žinia. Dažnai tai psichikos kvietimas augti – pažinti tas savo dalis, kurios ilgai laukė dėmesio.
Ženklai, kad kažkas viduje kviečia pokyčiams
– Jausmas, kad gyvenate ne savo gyvenimą, nors išoriškai viskas gerai.
– Stiprios, neproporcingos reakcijos į tam tikrus žmones ar jų savybes.
– Kartojasi tie patys santykių scenarijai su skirtingais žmonėmis.
– Nuolatinis nuovargis nuo vaidmenų ir lūkesčių.
– Ryškūs, pasikartojantys sapnai.
– Prasmės paieškos, klausimai apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Surinkti save, o ne užsisklęsti nuo pasaulio
Svarbiausia, ką verta suprasti apie individuaciją: tai ne atsiskyrimas nuo kitų, o priešingai. Kuo daugiau savo dalių žmogus pažįsta ir priima, tuo mažiau jam reikia projektuoti, kaltinti, kovoti su kitais. Kai nebereikia slėpti savo šešėlio, nebereikia jo ir taip įnirtingai smerkti kituose.
Todėl vientisas žmogus paprastai yra ne egoistiškesnis, o atviresnis. Jis geriau supranta kitus, nes supranta save. Jis gali būti santykyje neprarasdamas savęs. Jis randa savo vietą pasaulyje – savo veidą, savo pašaukimą, savo indėlį.
Kelionė, trunkanti visą gyvenimą
Individuacija nėra tikslas, kurį galima pasiekti ir pažymėti varnele. Tai nuolatinis procesas – kelionė, trunkanti visą gyvenimą. Ji reikalauja drąsos, kantrybės ir pasirengimo susitikti su savo „demonais”.
Tačiau ši kelionė atneša tai, ko negali suteikti jokie išoriniai pasiekimai – vientisumo, gilumo ir ryšio pojūtį. Supratimą, kad esame daugiau nei mūsų ego. Kad mumyse yra ir šviesa, ir šešėlis, ir jėga, ir švelnumas, ir džiaugsmas, ir sielvartas. Ir kad visa tai – mes.
Kada verta ieškoti pagalbos
Susitikimas su savo šešėliu ir giliausiomis savo dalimis nėra lengvas. Dažnai tai ateina per krizes, netektis, santykių sunkumus ar jausmą, kad gyvenimas pasimetė. Tokiu metu vienam gali būti sunku.
Psichoterapija gali tapti saugia erdve, kurioje galima pamažu pažinti save – savo jausmus, savo pasikartojančius scenarijus, savo nepripažintas dalis – ir rasti būdų gyventi vientisesnį, tikresnį gyvenimą.
Konsultacijos vyksta Vilniuje, lietuvių ir rusų kalbomis.