Draugystė turėtų būti saugi vieta. Vieta, kur galima būti savimi, pasidalyti džiaugsmu ir bėda, nebijoti pasirodyti silpnam ar juokingam. Tačiau kartais po susitikimo su draugu ar drauge lieka keistas, sunkus jausmas. Lyg ir nieko blogo neįvyko. Niekas nesusibarė, niekas nepasakė nieko akivaizdžiai įžeidžiančio. Bet kažkas viduje gelia, nuotaika subjūra, o grįžus namo vis sukasi mintis: „Ar aš ne per jautriai reaguoju?”
Tokie nedideli, bet pasikartojantys dygūs momentai vadinami mikroagresija. Ji klastinga tuo, kad ją sunku įvardyti ir dar sunkiau pareikšti pretenziją – juk „žmogus nieko tokio neturėjo omenyje”. Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip atpažinti mikroagresiją draugystėje, kodėl ji taip skaudina ir ką galima daryti.
Kas yra mikroagresija
Mikroagresija – tai smulkūs, dažnai paslėpti žodžiai ar veiksmai, kurie žemina, nuvertina ar skaudina kitą žmogų. Atskirai paėmus, kiekvienas toks epizodas gali atrodyti nereikšmingas: juokelis, pastaba, vėlavimas. Tačiau kai jie kartojasi, susidaro bendras paveikslas – jausmas, kad šalia šio žmogaus nesate gerbiami, vertinami ar saugūs.
Mikroagresija skiriasi nuo atviros agresijos tuo, kad ją beveik visada galima paneigti. „Aš tik juokavau.” „Tu ne taip supratai.” „Ko tu taip pasišiaušei?” Todėl ją patiriantis žmogus dažnai pradeda abejoti ne kitu, o savimi.
Svarbu: mikroagresija ne visada sąmoninga. Kartais žmogus tiesiog kartoja iš šeimos atsineštus bendravimo modelius, nesąmoningai konkuruoja ar slepia savo nesaugumą. Tačiau tai, kad žmogus nenorėjo skaudinti, nereiškia, kad jums neskauda.
- Šriodingerio juokeliai
Draugas paleidžia dygų žodį jūsų atžvilgiu, o kai jūs įsižeidžiate, akimirksniu pasislepia už frazės: „Aš gi tik pajuokavau, tau visai trūksta humoro jausmo.” Juokelis tarsi vienu metu yra ir įžeidimas, ir ne įžeidimas – priklausomai nuo to, kaip jūs reaguojate.
Atsakomybė už agresiją perkeliama jums – jūsų „perdėtam jautrumui”. Jei sureagavote, su jumis kažkas negerai. Jei nesureagavote – vadinasi, galima tęsti. Šiame žaidime laimėti neįmanoma.
Humoras draugystėje yra nuostabus dalykas. Tačiau geras humoras juokiasi kartu su jumis, o ne iš jūsų. Ir jei vienam juokinga, o kitam skaudu – tai jau ne bendras juokas.
- Nuvertinantys komplimentai
Pagyrimas, kuriame paslėptas įgėlimas. „Kokia graži suknelė, pagaliau paslėpė tavo klubus.” „Taip užtikrintai kalbėjai, net nepasakysi, kad tu tuo nesigaudai.” „Tau taip tinka trumpi plaukai – atrodai net jaunesnė.” „Šaunuolis, kad pagaliau radai darbą.”
Lyg ir neprikibsi – juk pagyrė. Bet jausmas toks, lyg būtų pasakę bjaurastį. Tokie komplimentai palieka sumaištį: norisi padėkoti, bet kartu ir apsiginti. Ir dažnai nežinome, kaip reaguoti, todėl tiesiog nuryjame.
- Smūgiai į žinomas jautrias vietas
Artimas draugas žino jūsų skaudžiausias vietas – juk jūs pats jam jas atvėrėte. Ir būtent jas jis ima naudoti: užsimena kitų žmonių akivaizdoje, kelia temą bendrame pokalbyje, pajuokauja. Dažnai tai pateikiama rūpesčio padažu: „Aš gi nerimauju dėl tavo amžinų skolų”, „Aš tik noriu padėti, todėl ir kalbu apie tavo nesėkmes su vyrais.”
Ilgainiui tai griauna pasitikėjimą. Nebeaišku, ką šalia šio žmogaus galima sakyti, o ko ne. Kiekvienas atvirumas tampa rizika. Atsiranda jausmas, kad „viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus”. O draugystė be atvirumo pamažu tampa tuščia.
- Lėtiniai vėlavimai ir atšaukimai paskutinę minutę
Kiekvienas kartais vėluoja ar turi atšaukti susitikimą – gyvenime nutinka visko. Tačiau kai tai tampa sistema, tai jau kalba apie kai ką kita.
Jūs laukiate pusvalandį kavinėje. Jūs pertvarkote savo planus, o paskutinę akimirką gaunate žinutę: „Atsiprašau, šiandien niekaip.” Ir taip – vėl ir vėl. Be didelių atsiprašymų, be pastangų rasti kitą laiką.
Tokiu būdu tyliai pasakoma: „Tavo laikas ir tavo planai mažiau svarbūs už mano.” Kartais tai sąmoningas ar nesąmoningas galios demonstravimas, kartais – ribų tikrinimas: kiek dar ištversi?
- Konkurencija dėl kančios
Jūs dalijatės kažkuo, kas jums sunku, ir tikitės užuojautos ar bent išklausymo. Tačiau pokalbis greitai nukrypsta į kitą žmogų: „Ką tu čia skundiesi? Štai man vakar…” „Tau dar gerai, pabūtum mano vietoje.”
Jūsų jausmai tarsi nuvertinami ar anuliuojami. Lieka jausmas, kad jūsų skausmas nesvarbus ar „nepakankamai rimtas”, kad apie jį būtų verta kalbėti.
Verta pabrėžti: taip gali nutikti ir be jokios agresijos. Jei jūsų draugas ar draugė pats šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, depresiją ar didelį stresą, jo dėmesys gali susiaurėti, ir jis tiesiog nepajėgia matyti nieko, išskyrus savo sunkumus. Tačiau jei taip nutinka nuolat, metų metus, verta susimąstyti, ar šioje draugystėje yra vietos ir jums.
- Geras naujienas tenka filtruoti
Jūs dalijatės džiaugsmu – gavote paaukštinimą, įsimylėjote, nusipirkote butą, išvykstate į kelionę. O atsakydami girdite ironišką: „Na viskas, žvaigždė.” „Tuoj pasipūsi.” „Kažkam per daug pasisekė.” „Nu, žiūrėsim, kiek ilgai tai tęsis.”
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas pasišaipymas. Tačiau ilgainiui pastebite, kad prieš pasidalydami gera žinia, sau užduodate klausimą: „O gal geriau nesakyti?” Džiaugsmas pradeda eiti per vidinį filtrą. O tikra draugystė – tai ir galimybė kartu džiaugtis, ne tik kartu liūdėti.
- „Draugiški” neprašyti patarimai
„Tau reikėtų numesti svorio.” „Aš tavo vietoje seniai būčiau išsiskyrusi.” „Kodėl tu vis dar tame darbe? Tau reikia pagaliau susiimti.” Patarimai, kurių neprašėte, pateikiami iš aukšto, tarsi draugas geriau žinotų, kaip jums gyventi.
Ribų pažeidimas maskuojamas kaip rūpestis ar gelbėjimas. O jūs nejučia atsiduriate neprotingo vaiko vaidmenyje, kurį reikia mokyti ir taisyti. Tokie patarimai dažniausiai ne padeda, o verčia jaustis neadekvačiai ar nepakankamai.
Kaip tai jaučiasi iš vidaus
Mikroagresiją dažnai pirmiausia pastebime ne protu, o kūnu ir jausmais. Galbūt atpažinsite kai kuriuos ženklus:
– po susitikimo jaučiatės išsekę, nors lyg ir nieko ypatingo neįvyko;
– grįžę namo mintyse vis kartojate pokalbį ir ieškote, kur „suklydote”;
– prieš susitikimą jaučiate įtampą ar norą jį atšaukti;
– pastebite, kad šalia šio žmogaus kalbate mažiau, atsargiau, slepiate dalį savo gyvenimo;
– dažnai klausiate savęs: „Gal aš tiesiog per jautrus?”
Šie jausmai yra svarbi informacija. Jie nebūtinai reiškia, kad draugas blogas žmogus. Bet jie rodo, kad kažkas šiuose santykiuose nėra gerai.
Kodėl mes dažnai tylime
Atrodytų, kodėl tiesiog nepasakius? Tačiau mikroagresijos atveju tai nėra taip paprasta.
Pirma, ją sunku įrodyti. Kiekvienas atskiras epizodas atrodo per smulkus, kad dėl jo būtų verta kelti triukšmą.
Antra, bijome būti apkaltinti per dideliu jautrumu ar humoro jausmo trūkumu.
Trečia, draugystė dažnai būna ilga, su daug gerų prisiminimų. Gaila ją rizikuoti dėl „kažkokių smulkmenų”.
Ketvirta, kai kurie iš mūsų užaugome šeimose, kur toks bendravimas buvo norma. Todėl net nepastebime, kad mums skauda – arba manome, kad taip ir turi būti.
Vienkartinis atvejis ar modelis?
Kiekvienas iš mūsų kartais pasakome kažką nevykusio, nepagalvotai pajuokaujame, pavėluojame ar per daug kalbame apie save. Tai dar nėra mikroagresija – tai tiesiog žmogiška. Svarbu atskirti pavienius atvejus nuo pasikartojančio modelio.
Verta atkreipti dėmesį, jei:
– panašūs epizodai kartojasi nuolat;
– jūsų bandymai pasakyti, kad jums nemalonu, sutinkami su pašaipa, neigimu ar kaltinimais;
– draugystėje jaučiate nuolatinį disbalansą – jūs duodate, o jums neatlyginama;
– po bendravimo dažniau jaučiatės blogiau nei geriau.
Ir dar vienas sąžiningas klausimas sau: ar kartais aš pats nesielgiu panašiai? Mikroagresija dažnai būna abipusė, ir verta pažvelgti ir į savo elgesį.
Ką daryti
Pastebėkite ir įvardykite sau. Pirmas žingsnis – leisti sau pripažinti, kad jums nemalonu. Nebūtina iš karto kažką daryti. Tiesiog pasakykite sau: „Man buvo skaudu, kai ji taip pasakė.” Jūsų jausmai yra pagrįsti, net jei kitas žmogus nenorėjo skaudinti.
Kalbėkite apie save, ne apie kitą. Vietoje „Tu visada mane žemini” pabandykite: „Man nemalonu, kai juokauji apie mano svorį”, „Man skaudu, kai apie mano santykius kalbi kitų akivaizdoje”, „Kai atšauki susitikimą paskutinę minutę, jaučiuosi nesvarbi.” Tokie žodžiai mažiau provokuoja gynybą ir palieka erdvės pokalbiui.
Kalbėkite ramiai ir laiku. Geriausia apie tai kalbėti ne pačiame konflikto įkarštyje, o vėliau, kai abu ramesni. Bet ir neatidėkite per ilgai – kuo ilgiau tylime, tuo daugiau susikaupia.
Nubrėžkite ribas. Jūs turite teisę pasakyti: „Prašau, nekalbėk apie tai kitų žmonių akivaizdoje.” „Jei vėluosi daugiau nei 15 minučių, aš neberlauksiu.” „Ačiū, bet patarimo nereikia – man tiesiog norisi, kad išklausytum.”
Stebėkite reakciją. Tai, kaip draugas reaguoja į jūsų žodžius, labai daug pasako. Jei jis išklauso, atsiprašo, bando suprasti ir keičia elgesį – tai geras ženklas. Draugystė gali net sustiprėti po tokio atviro pokalbio. Jei atsako pašaipa, agresija, neigimu ar kaltinimais – verta susimąstyti.
Leiskite sau pasirinkti. Draugystė – dvipusio eismo kelias. Jei nuolat jaučiatės blogai, jei jūsų jausmai nuolat nuvertinami, turite teisę sumažinti bendravimą ar jį nutraukti. Verta savęs paklausti: ką šioje draugystėje išsaugau – tikrą artumą ar tiesiog seną įprotį?
Kai paleisti draugystę sunku
Kartais net supratę, kad draugystė mus labiau vargina nei džiugina, negalime jos paleisti. Ji gali būti susijusi su svarbiais gyvenimo etapais, bendra praeitimi, bendrais draugais. Gali būti baisu likti vienam. Gali atrodyti, kad tai išdavystė.
Tai natūralūs jausmai. Paleisti draugystę – tai irgi netektis, kuriai reikia laiko ir gedulo. Ir visai nebūtina viską nutraukti staiga. Kartais užtenka šiek tiek atsitraukti, susitikti rečiau, mažiau atsiverti – ir stebėti, kaip jaučiatės.
Kada verta ieškoti pagalbos
Jei pastebite, kad panašūs santykių modeliai kartojasi ne tik su vienu draugu, bet ir su kitais žmonėmis – kolegomis, partneriu, šeima, – verta į tai pažvelgti giliau. Galbūt jums sunku nubrėžti ribas, pasakyti „ne” ar pasitikėti savo jausmais. Galbūt tokie santykiai jums pažįstami nuo vaikystės.
Psichoterapijoje galima saugiai tyrinėti, kodėl tam tikri santykiai mus traukia ir kodėl iš jų sunku išeiti, išmokti atpažinti savo poreikius ir kalbėti apie juos taip, kad būtumėte išgirsti.
Konsultacijos vyksta Vilniuje, lietuvių ir rusų kalbomis.