„Aš juk stengiuosi dėl mūsų.“
„Darau viską, kad parodyčiau, kaip man rūpi.“
„Kodėl jis / ji to nepastebi?“
Tokios mintys santykiuose kyla dažniau, nei gali atrodyti. Kartais vienas partneris jaučia, kad deda daug pastangų, o kitas vis tiek jaučiasi neišgirstas ar nemylimas. Tuomet gali atsirasti nusivylimas, nes atrodo, kad geri ketinimai tarsi „neužsiskaito“. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad žmonės meilę išreiškia skirtingais būdais. Tai, kas vienam yra aiškus rūpesčio ir artumo ženklas, kitam gali pasirodyti mažai reikšminga arba visai nepastebima.
Apie šiuos skirtingus meilės išraiškos būdus kalbama meilės kalbų koncepcijoje, kuri padeda geriau suprasti, kaip žmonės patiria ir išreiškia meilę santykiuose. Geštalto terapijos požiūriu ši koncepcija natūraliai susisieja su kontakto teorija – meilės kalba yra ne kas kita, kaip būdas, kuriuo žmogus bando užmegzti kontaktą su kitu ir per kurį jis pats geriausiai atpažįsta, kad kontaktas įvyko. Kai partnerio siūlomas kontaktas neatitinka to būdo, kuriuo aš pats jį „skaitau“, geštaltas – prasminga, užbaigta patirtis – tiesiog nesusiformuoja, net jeigu meilė objektyviai yra rodoma.
Kas yra meilės kalbos?
Meilės kalbų koncepciją išpopuliarino porų konsultantas ir autorius Gary Chapman, išskyręs penkis pagrindinius meilės išraiškos būdus:
1. Palaikymo žodžiai
Tai meilės išraiška per žodžius: komplimentus, padrąsinimą, padėką ar šiltus pasakymus. Žmonėms, kurių meilės kalba yra palaikymo žodžiai, labai svarbu girdėti, kad jie yra vertinami, mylimi ir svarbūs.
Pavyzdys: partneris pasako: „Aš labai vertinu, kiek tu darai dėl mūsų šeimos“ arba „Man labai patinka, kaip tu šiandien atrodai“.
2. Kokybiškas laiko leidimas kartu
Ši meilės kalba reiškia nedalomą dėmesį ir buvimą kartu. Svarbiausia ne veikla, o tikras buvimas šalia – pokalbiai, bendri pasivaikščiojimai ar tiesiog laikas, praleistas kartu be išorinių trukdžių. Geštalto terapijoje tai artimiausia „grynojo kontakto“ idėjai – buvimo su kitu be tikslo, be užduoties, tiesiog dviejų sąmoningumų susitikimo.
Pavyzdys: vakare abu padedate telefonus į šalį ir pusvalandį kalbatės apie tai, kaip praėjo diena, arba išeinate kartu pasivaikščioti.
3. Dovanos
Dovanos šiuo atveju nėra apie materialinę vertę. Jos simbolizuoja dėmesį, prisiminimą ir pastangą parodyti, kad kitas žmogus yra svarbus.
Pavyzdys: grįždamas namo partneris parneša mėgstamą šokoladą ar gėlę, nes prisiminė, kad jums tai patinka.
4. Paslaugos / pagalba
Meilė išreiškiama veiksmais – pagalba kasdieniuose darbuose ar rūpesčiu. Tai gali būti maži, bet reikšmingi dalykai: pagaminta vakarienė, atlikta užduotis ar pasirūpinimas kitu žmogumi.
Pavyzdys: partneris be prašymo išplauna indus, nuveža vaiką į darželį ar sutvarko namus, kad jums būtų lengviau.
5. Fizinis prisilietimas
Šios meilės kalbos centre – fizinis artumas: apkabinimai, prisiglaudimas, rankos laikymas ar kiti švelnūs prisilietimai. Tokiems žmonėms fizinis kontaktas padeda jaustis saugiai, artimai ir mylimai.
Pavyzdys: partneris apkabina jus grįžus po darbo, paima už rankos einant gatve ar prisiglaudžia žiūrint filmą.
Pagal šią idėją, kiekvienas žmogus turi vieną ar dvi dominuojančias meilės kalbas – būdus, kuriais jis labiausiai jaučiasi mylimas.
Nors meilės kalbų koncepcija dažniausiai aptariama porų santykiuose, ji gali būti naudinga ir santykyje su vaikais. Vaikai taip pat skirtingai patiria meilę ir dėmesį – vieniems ypač svarbūs palaikymo žodžiai, kitiems bendras laikas, fizinis artumas ar tėvų įsitraukimas į kasdienes veiklas. Kai tėvai pradeda atpažinti, kas jų vaikui padeda jaustis matomam ir svarbiam, stiprėja emocinis ryšys ir saugumo jausmas.
Kodėl geri ketinimai „neužsiskaito“?
Problema dažniausiai atsiranda ne dėl meilės stokos, o dėl skirtingų būdų ją išreikšti. Mes natūraliai linkę rodyti meilę taip, kaip patys ją suprantame ir kaip patys norėtume ją gauti. Tačiau partneris ją priima per savo patirties, poreikių ir lūkesčių prizmę. Todėl kartais nutinka paradoksali situacija – vienas žmogus nuoširdžiai stengiasi, o kitas vis tiek jaučiasi nepastebėtas ar neįvertintas.
Dažniausiai taip nutinka todėl, kad:
- Mes rodome meilę taip, kaip patys ją suprantame.
- Partneris ją priima taip, kaip jam svarbu.
Kai šie būdai nesutampa, geri ketinimai gali tiesiog „nepasiekti“ kito žmogaus. Geštalto terminais tai galima apibūdinti kaip figūros neatpažinimą – vienas partneris siunčia aiškų, jam pačiam reikšmingą signalą (figūrą), tačiau kito partnerio suvokimo lauke ji lieka fone, nepastebėta, nes jo paties dėmesio sistema „nustatyta“ atpažinti kitokio tipo signalus kaip meilės ženklus.
Pavyzdys
Tarkime, vyras meilę rodo per veiksmus ir pagalbą. Jis sutaiso sugedusį daiktą namuose, nuveža partnerę ten, kur jai reikia, pasirūpina buitiniais reikalais. Jam tai yra natūralus būdas parodyti rūpestį ir atsakomybę.
Tačiau moteriai svarbiausia meilės kalba yra palaikymo žodžiai ir emocinis artumas. Jai svarbu išgirsti padrąsinimą, šiltą žodį, jausti, kad jos jausmai yra išklausomi ir suprantami.
Tokioje situacijoje gali atsirasti vidinis konfliktas.
Vyras gali galvoti:
„Aš dėl jos tiek darau – rūpinuosi, padedu, stengiuosi.“
Moteris tuo pačiu metu gali jausti:
„Jis manęs nesupranta. Jis net nepasako nieko šilto, kai man sunku.“
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vienas iš partnerių nesistengia. Tačiau iš tiesų abu stengiasi – tik skirtingomis meilės kalbomis.
Todėl abu gali jaustis nusivylę, neišgirsti ir nesuprasti, nors jų ketinimai iš tikrųjų yra geri. Kai pora pradeda atpažinti šiuos skirtumus, dažnai paaiškėja, kad problema slypi ne jausmų trūkume, o būde, kuriuo tie jausmai yra išreiškiami.
Natūraliai kyla klausimas – kodėl taip nutinka?
Kodėl porose meilės kalbos dažnai nesutampa?
Nors idėja apie meilės kalbas atrodo paprasta, realiuose santykiuose jų nesutapimas yra labai dažnas reiškinys.
Taip nutinka todėl, kad mūsų supratimas apie meilę formuojasi gerokai anksčiau nei prasideda romantiniai santykiai. Jį veikia vaikystės patirtys, ankstyvieji ryšiai su artimaisiais, ankstesni santykiai ir net kultūriniai lūkesčiai.
Ankstyvosios patirtys formuoja mūsų „meilės žemėlapį“
Dar vaikystėje kiekvienas žmogus patiria tam tikrus būdus, kuriais jam rodoma meilė ir rūpestis.
Vienose šeimose daug kalbama, dažnai sakomi padrąsinantys žodžiai. Kitose meilė labiau rodoma per veiksmus – pasirūpinimą, pagalbą, atsakomybę. Dar kitose svarbus fizinis artumas – apkabinimai, prisilietimai, buvimas kartu.
Šios patirtys palaipsniui suformuoja vidinį supratimą apie tai, kaip atrodo meilė.
Geštalto kalba tai galima vadinti fiksuotu geštaltu, arba sustingusia figūra: vaikystėje suformuota schema „meilė = veiksmas“ ar „meilė = žodžiai“ tampa automatine, iš anksto nulemta suvokimo sistema, per kurią suaugęs žmogus filtruoja visą naują patirtį, net kai realybėje partneris siunčia kitokį, tačiau lygiai taip pat autentišką signalą.
Vėliau, jau suaugę, mes dažnai nesąmoningai tikimės, kad partneris meilę rodys panašiai. Tačiau partneris gali būti užaugęs visiškai kitokioje emocinėje aplinkoje.
Todėl tai, kas vienam žmogui atrodo savaime suprantamas meilės gestas, kitam gali būti mažai reikšminga arba net nepastebima.
Mes mylime taip, kaip patys norime būti mylimi
Dauguma žmonių santykiuose spontaniškai naudoja tą meilės kalbą, kuri jiems patiems yra svarbiausia.
Pavyzdžiui, jei žmogui labai svarbūs palaikymo žodžiai, jis dažnai pats daug giria, drąsina ir kalba apie jausmus.
Jei žmogui svarbiausia pagalba, jis stengsis rūpintis praktiškais dalykais – padėti, sutvarkyti, pasirūpinti.
Problema atsiranda tada, kai partneris šiuos veiksmus interpretuoja kitaip. Tai, kas vienam yra meilės išraiška, kitam gali atrodyti tiesiog kasdienybė.
Šį reiškinį geštalto terapija vadintų projekcija – savo vidinio patyrimo, savo poreikio struktūros priskyrimu kitam, tarsi partneris turėtų jausti ir suprasti taip pat, kaip aš pats.
Skirtingi emociniai poreikiai
Meilės kalbų skirtumai taip pat susiję su skirtingais emocinio saugumo poreikiais.
Vieniems žmonėms svarbiausia yra būti išgirstiems ir suprastiems, kitiems – jausti stabilumą ir rūpestį per veiksmus, dar kitiems – fizinį artumą ar bendrą laiką.
Kai šie poreikiai santykiuose lieka nepastebėti, žmogus gali pradėti jaustis vienišas net būdamas santykyje.
Tada atsiranda mintys, tokios kaip:
„Jam tai nerūpi.“
„Ji manęs nemato.“
„Aš santykiuose duodu daugiau nei gaunu.“
Tačiau labai dažnai už šių jausmų slypi ne meilės trūkumas, o tiesiog skirtingi būdai ją parodyti ir patirti.
Geros naujienos – meilės kalbų galima išmokti
Skirtingos meilės kalbos nebūtinai reiškia nesuderinamumą.
Priešingai – daugeliui porų jų atpažinimas tampa svarbiu žingsniu link didesnio supratimo ir artumo.
Kai partneriai pradeda kalbėtis apie tai, kas jiems padeda jaustis mylimiems, santykiai dažnai tampa šiltesni ir saugesni.
Kartais užtenka nedidelių, sąmoningų pokyčių – daugiau dėmesio, kelių šiltų žodžių ar paprasto prisilietimo – kad kitas žmogus pasijustų iš tikrųjų pamatytas.
Svarbiausia suprasti, kad meilė santykiuose nėra tik jausmas. Tai taip pat yra mokymosi procesas – mokymasis pamatyti ir suprasti vienas kito poreikius.
Geštalto terapijoje šis procesas prasideda nuo sąmoningumo (awareness) plėtimo – gebėjimo pastebėti ne tik savo vidinį patyrimą, bet ir kito žmogaus signalus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius įprasta tikėtis.
Meilės kalbos ir emocinis saugumas
Iš terapinės perspektyvos svarbu suprasti, kad meilės kalbos nėra tik populiarus testas internete.
Jos glaudžiai susijusios su mūsų emociniais poreikiais ir ankstyvomis santykių patirtimis.
Psichologijoje apie tai kalbama ir prisirišimo teorijoje – ji pabrėžia, kad ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitais svarbiais žmonėmis formuoja mūsų saugumo jausmą ir tai, kaip vėliau patiriame artumą santykiuose.
Tai, kaip žmogus jaučiasi mylimas, dažnai formuojasi dar vaikystėje – per santykius su tėvais ar kitais svarbiais žmonėmis.
Jei tuo metu žmogus patyrė daug šilumos, palaikymo ir dėmesio, vėliau jam lengviau jaustis saugiai ir santykiuose.
Tačiau jei svarbūs emociniai poreikiai ilgą laiką liko nepastebėti, suaugęs žmogus gali būti jautresnis atstūmimo ar ignoravimo signalams.
Kai santykiuose žmogus nuolat negauna meilės jam suprantama forma, gali atsirasti vidinės mintys ir jausmai, tokie kaip:
„Aš jam / jai nesu toks svarbus.“
„Manęs iki galo nesupranta.“
„Aš santykiuose duodu daugiau nei gaunu.“
Tokie jausmai nebūtinai reiškia, kad santykiuose nėra meilės. Dažnai tai rodo, kad partneriai skirtingai ją išreiškia ir patiria.
Ilgainiui tokiose situacijose gali atsirasti emocinis atstumas.
Vienas partneris gali pradėti jaustis neįvertintas, kitas – nesuprastas ar nuolat kritikuojamas.
Tuomet santykiuose atsiranda daugiau gynybos, mažiau atvirumo, o geri ketinimai vis sunkiau pasiekia kitą žmogų.
Geštalto terapijoje šis procesas dažnai aprašomas kaip kontakto ribos sutrikimų kaupimasis: nepastebėtas poreikis virsta retrofleksija – „nebeprašysiu, tvarkysiuosi pats“ – o pasikartojantis nusivylimas – deflekcija, kai jausmas nukreipiamas į šalį, pavyzdžiui, į priekaištus dėl buities, o ne į tiesioginį „man trūksta tavo šilumos“.
Todėl gebėjimas atpažinti vienas kito emocinius poreikius ir meilės kalbas tampa svarbia santykių dalimi.
Kai partneriai pradeda geriau suprasti, kas kitam padeda jaustis mylimam, santykiuose dažnai atsiranda daugiau šilumos, saugumo ir tarpusavio supratimo.
Dažniausios klaidos porose
Kalbant apie meilės kalbas, porose dažnai pasitaiko tam tikrų klaidingų įsitikinimų ar bendravimo modelių, kurie gali dar labiau sustiprinti nesusipratimus.
„Jei myli, turi suprasti be žodžių“
Tai vienas dažniausių romantinių mitų.
Filme ar knygose partneriai dažnai „jaučia“ vienas kitą be žodžių, tačiau realiuose santykiuose žmonės negali nuolat atspėti vienas kito poreikių.
Sveikuose santykiuose svarbu ne tik jausti, bet ir aiškiai įvardyti, kas mums svarbu – kokie gestai, žodžiai ar veiksmai padeda jaustis mylimiems.
Geštalto terapijoje šis lūkestis vadinamas konfluencijos fantazija – tikėjimusi visiško susiliejimo su kitu, kai riba tarp „aš“ ir „tu“ tarsi išnyksta ir žodžiai nebereikalingi.
Realiame kontakte tokia riba visada egzistuoja, ir būtent jos pripažinimas – kad partneris nėra manęs tęsinys – atveria kelią tikram, o ne įsivaizduojamam supratimui.
„Aš jau ir taip stengiuosi“
Šis jausmas dažnai kyla tada, kai žmogus deda daug pastangų, bet partneris vis tiek jaučiasi nepatenkintas ar nutolęs.
Tokiose situacijose verta savęs paklausti: ar mano pastangos atitinka tai, kas iš tiesų svarbu kitam žmogui?
Kartais net nedidelis pokytis – daugiau dėmesio, šiltas žodis ar paprastas prisilietimas – gali turėti didesnę reikšmę nei daugybė kitų pastangų.
Meilės kalbų naudojimas kaip kaltinimo įrankis
Sužinoję apie meilės kalbas, kai kurie žmonės pradeda jas naudoti kaip argumentą ginčuose:
„Tu niekada man nesakai nieko gražaus.“
„Tu man visiškai nerodai dėmesio.“
Tokiais atvejais meilės kalbos tampa ne priemone suprasti vienas kitą, o dar vienu būdu kaltinti partnerį.
Iš tikrųjų jų tikslas yra visai kitas – padėti geriau suprasti vienas kito emocinius poreikius.
Meilės kalbos turėtų būti tiltas tarp partnerių, o ne ginklas konfliktuose.
Kaip pradėti kalbėti ta pačia kalba?
Suprasti meilės kalbas – tai tik pirmas žingsnis.
Kur kas svarbiau yra pradėti sąmoningai domėtis vienas kito poreikiais ir mokytis juos atliepti.
Įsivardinkite savo poreikius
Pirmiausia verta skirti laiko sau ir pagalvoti, kas santykiuose jums padeda jaustis mylimiems ir svarbiems.
Galite savęs paklausti:
- Kada santykiuose jaučiuosi labiausiai mylimas?
- Kokie partnerio veiksmai ar žodžiai mane labiausiai sušildo?
- Ko man santykiuose labiausiai trūksta?
Šie klausimai padeda geriau suprasti savo emocinius poreikius ir juos aiškiau įvardyti partneriui.
Geštalto terapijoje šis žingsnis vadinamas savo poreikio pavertimu aiškia figūra – kol poreikis lieka neįvardytas, neįsisąmonintas, jis negali būti nei išreikštas, nei patenkintas, o dažniausiai virsta tyliu priekaištu ar nusivylimu.
Smalsiai pasidomėkite partneriu
Svarbu ne tik suprasti save, bet ir smalsiai domėtis partnerio patirtimi.
Kartais užtenka paprasto, atviro klausimo.
Vietoje:
„Kodėl tau to reikia?“
galite paklausti:
„Kas tau padėtų pasijausti arčiau manęs?“
„Kokiais momentais tu santykiuose jautiesi labiausiai mylimas?“
Tokie klausimai padeda kurti daugiau atvirumo ir supratimo.
Šis smalsumas atitinka geštalto terapijos dialoginę nuostatą pagal M. Buberio Aš–Tu santykio idėją: partnerio klausiama ne norint patvirtinti savo išankstinę nuomonę, o norint iš tikrųjų susitikti su juo tokiu, koks jis yra šiuo metu, o ne tokiu, kokį įsivaizduoju ar prisimenu iš praeities.
Praktikuokite sąmoningą pasirinkimą
Santykiuose meilė ne visada pasireiškia spontaniškai.
Kartais tai yra sąmoningas pasirinkimas skirti dėmesio, parodyti rūpestį ar padaryti mažą, bet svarbų gestą.
Net nedideli veiksmai – šiltas žodis, apkabinimas, laikas kartu ar paprasta pagalba – gali turėti didelę reikšmę, kai jie atliepia tai, kas partneriui iš tikrųjų svarbu.
Santykiuose žmonės dažnai myli vienas kitą, tačiau kalba skirtingomis meilės kalbomis.
Kai partneriai pradeda smalsiai domėtis vienas kito poreikiais ir sąmoningai mokosi juos atliepti, santykiuose atsiranda daugiau supratimo ir artumo.
Kartais tam reikia tik mažų pokyčių – daugiau dėmesio, šilto žodžio ar paprasto buvimo kartu.
Tačiau būtent šie maži dalykai dažnai kuria didžiausią emocinį ryšį.
Geštalto terapijos indėlis: eksperimentas vietoje aiškinimo
Porų terapijoje, dirbant geštalto principais, meilės kalbų skirtumai retai tyrinėjami vien pokalbiu apie tai, „kas kam svarbu“.
Vietoje to terapeutas gali kviesti porą į trumpą eksperimentą sesijoje: paprašyti vieno partnerio čia ir dabar, gyvai, parodyti gestą, kuris jam reiškia meilę, o kito – tuo pat metu stebėti ir įvardyti, kas jam kūne vyksta, kai jis šį gestą gauna.
Toks tiesioginis, patyriminis kontaktas dažnai atskleidžia daugiau, nei valandos aiškinimosi žodžiais, nes leidžia abiem partneriams pastebėti savo automatines reakcijas – nusivylimą, palengvėjimą, sutrikimą – tiesiai tada, kai jos vyksta, o ne rekonstruotas iš atminties.
Terapeutas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kaip pati pora bendrauja sesijos metu – ar vienas partneris kalbėdamas apie savo poreikį pradeda teisintis, ar kitas išklausęs iškart pereina į gynybą.
Šie momentai tampa medžiaga darbui ne apie meilės kalbas apskritai, o apie konkretų, gyvą šios poros kontakto stilių.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Meilės kalbos nėra griežta sistema ar diagnozė. Tai – orientyras, padedantis geriau suprasti vienas kito emocinius poreikius.
Kartais poroje sunkumai kyla ne dėl skirtingų meilės kalbų, o dėl gilesnių santykių patirčių ar neišspręstų konfliktų, pavyzdžiui, neišspręstų konfliktų, užslopinto pykčio, neapdorotų nuoskaudų, skirtingų vertybinių prioritetų.
Tokiais atvejais vien tik meilės kalbų supratimo gali nepakakti – gali prireikti gilesnio pokalbio ar terapinio darbo.
Jeigu santykiuose:
- nuolat kartojasi tas pats konfliktas,
- jaučiatės neišgirsti ar nesuprasti,
- vienas ar abu jaučiatės emociškai vieniši,
- geri ketinimai nuolat nepasiekia kito žmogaus,
porų konsultacija gali padėti ne tik „išmokti meilės kalbą“, bet ir geriau suprasti, kas slypi po santykių sunkumais.
Pabaigai
Santykiuose žmonės dažnai myli vienas kitą, tačiau kalba skirtingomis emocinio artumo „kalbomis“.
Geštalto terapijos požiūriu tai visų pirma yra kontakto, o ne informacijos problema – ne tiek žinių apie penkias kalbas trūkumas, kiek gyvo, sąmoningo susitikimo su kitokiu, nei aš pats, žmogumi stoka.
Kai partneriai pradeda nuoširdžiai ir pagarbiai komunikuoti apie savo poreikius, smalsiai domėtis vienas kito poreikiais ir mokosi juos atliepti, santykiuose atsiranda daugiau supratimo, šilumos ir artumo.
Kartais užtenka nedidelių pokyčių – šilto žodžio, dėmesingo pokalbio ar paprasto prisilietimo – kad kitas žmogus pasijustų iš tiesų pamatytas ir svarbus.