„Aš nuolat jaučiuosi lyg pasiruošęs”.
„Tarsi nieko neatsitiko, o viduje jau viskas suspausta”.
„Protu suprantu, kad priežasčių beveik nėra, bet kūnas gyvena taip, tarsi pavojus būtų šalia”.
Su tokiais žodžiais žmonės dažnai ateina pas mane į konsultaciją. Ir gana dažnai bet kokią nemalonią vidinę įtampą vadina nerimu apskritai. Tačiau nerimas ir įprastas jaudulys – tai ne tas pats. Skirtumas tarp jų svarbus. Bent jau todėl, kad nuo to priklauso, kaip būtent sau padėti.
Įprastas jaudulys – tai reakcija į kažką konkretaus
Jaudulys pažįstamas kiekvienam. Egzaminas, svarbus pokalbis, interviu, pasirodymas, atsakymo laukimas po medicininio tyrimo – visa tai gali sukelti įtampą. Tokiais momentais žmogus išgyvena, nes jam kažkas svarbu.
Įprastas jaudulys paprastai:
• susijęs su suprantama situacija;
• turi daugiau ar mažiau konkretų objektą;
• neapima visos psichikos;
• sumažėja įvykiui įvykus arba paaiškėjus.
Pavyzdžiui, žmogus jaudinasi prieš susitikimą su viršininku. Jis galvoja apie pokalbį, jaučia dažnesnį širdies plakimą, gali blogiau miegoti prieš tai. Tačiau po susitikimo įtampa atslūgsta. Net jei pokalbis buvo nemalonus, psichika gauna aiškumą: įvykis įvyko, galima judėti toliau.
Taigi jaudulys – tai natūrali reakcija į reikšmingą įvykį. Jis ne visada malonus, tačiau pats savaime nekalba apie problemą.
Nerimas – tai neapibrėžto vidinio pavojaus būsena
Su nerimu kitaip. Dažnai žmogus negali tiksliai atsakyti, ko konkrečiai jis bijo. Arba įvardija iškart viską: sveikatą, santykius, darbą, ateitį, kitų žmonių nuomonę. Viduje tarsi apsigyvena nuolatinis kažko blogo laukimas.
Nerimas dažnai išgyvenamas ne kaip reakcija į faktą, o kaip foninis pasirengimas bėdai.
Tai gali skambėti taip:
• „Man nuolat atrodo, kad tuoj kažkas atsitiks”.
• „Jei man neatsakė, vadinasi, tikrai kažkas negerai”.
• „Kai viskas ramu, aš pradedu dar labiau įtempti”.
• „Negaliu atsipalaiduoti, nes staiga praleisiu pavojų”.
Sergant nerimu žmogui sunku atsiremti į realybę. Net jei objektyviai viskas gana gerai, psichika tarsi toliau skenuoja pasaulį, ieškodama grėsmių.
Kaip pasireiškia nerimas
Nerimas paliečia iškart kelis lygmenis.
1. Mintys
Jos tampa budrios, katastrofiškos, prisikabinančios prie rizikos. Žmogus pradeda pervertinti blogo baigties tikimybę ir nuvertinti savo gebėjimą susitvarkyti.
Pavyzdžiui:
„Jei suklysiu, tai bus baisu”.
„Jei artimas žmogus atsakė šaltai, vadinasi, jis tolsta”.
„Jei man dilgčioja krūtinėje, vadinasi, su širdimi kažkas rimto”.
2. Kūnas
Nerimas beveik visada gyvena kūne. Padažnėja širdies plakimas, sutrinka kvėpavimas, įsitempia raumenys, gali atsirasti galvos svaigimas, silpnumas, prakaitavimas, miego problemos, vidinio drebėjimo pojūtis.
Ir čia atsiranda svarbus užburtas ratas: žmogus išsigąsta kūniškų simptomų, o baimė dėl simptomų sustiprina patį nerimą.
3. Elgesys
Norėdamas susitvarkyti su nerimu, žmogus pradeda ieškoti būdų greitai apsisaugoti. Nuolat perpatikrina, vengia, prašo artimųjų patvirtinimo, skaito simptomus internete, atideda svarbius veiksmus, stengiasi viską kontroliuoti.
Trumpuoju atstumu tai atneša palengvėjimą. Ilguoju – tik įtvirtina nerimą. Psichika tarsi padaro išvadą: „Jeigu aš taip kruopščiai saugausi, vadinasi, pavojus iš tiesų rimtas”.
Pagrindinis požymis: nerimas gyvena ilgiau ir plačiau nei situacija
Įprastas jaudulys paprastai proporcingas įvykiui.
O nerimas dažnai:
• atsiranda iš anksto;
• laikosi per ilgai;
• persikelia nuo vienos temos prie kitos;
• trukdo ilsėtis, dirbti, būti kontakte su savimi ir kitais;
• neišnyksta net tada, kai viskas jau paaiškėjo.
Būtent todėl žmogus gali sakyti: „Aš pavargau ne nuo įvykių, o nuo savo pačios galvos”.
Kodėl nerimas taip išsekina
Todėl, kad jis reikalauja milžiniško vidinio resurso kiekio. Nerimastingas žmogus visą laiką tarsi budi. Jis daug analizuoja, numato, tikrina, mintyse ruošiasi blogam, stengiasi nieko nepraleisti.
Iš šalies tai ne visada pastebima. Žmogus gali dirbti, rūpintis artimaisiais, spręsti buitines užduotis, šypsotis ir būti funkcionalus. Tačiau viduje tuo pat metu gyventi nuolatinėje perįtampoje.
Būtent todėl daugelis nerimastingų žmonių ateina ne su žodžiais, kad jiems baisu, o su žodžiais „aš perdegiau(-usi)”, „aš daugiau nebeištveriu”, „neturiu jėgų”.
Kada verta į nerimą pažvelgti rimtai
Ne kiekviena įtampa reikalauja psichoterapijos. Tačiau pagalbą tikrai verta apsvarstyti, jei:
• nerimas tapo beveik kasdienis;
• jūs nuolat laukiate blogo;
• kūnas gyvena lėtinėje įtampoje;
• pradėjote vengti sau svarbių dalykų;
• jums sunku atsipalaiduoti net saugioje aplinkoje;
• vis dažniau ieškote patvirtinimo, kad „viskas gerai”;
• nerimas veikia santykius, darbą, miegą ir gyvenimo kokybę.
Svarbu suprasti: nerimas – tai ne silpnumas ir ne prisigalvojimas tuščioje vietoje. Tai būsena, turinti savo mechanizmus. O tai reiškia, kad su ja galima dirbti.
Kas padeda
Pirmas dalykas, kuris paprastai atneša palengvėjimą, – tai ne kova su savimi, o supratimas, kas būtent vyksta. Kai žmogus pradeda skirti: štai įvykis, štai mano mintis apie jį, štai kūniška reakcija, štai mano įprastas nerimastingas elgesys, tuomet jis įgyja daugiau atramos.
Toliau darbas gali vykti keliomis kryptimis:
• mokytis pastebėti nerimastingas mintis ir nesutapatinti jų su realybe;
• geriau suprasti kūno signalus;
• mažinti vengimą ir perteklinę kontrolę;
• atkurti vidinio stabilumo jausmą;
• palaipsniui susigrąžinti gebėjimą gyventi, o ne tik gintis.
Nerimas mėgsta neaiškumą ir vienatvę. Kai jame atsiranda struktūra, kalba ir rūpestingas dėmesys, žmogui tampa lengviau.
Vietoj išvados
Įprastas jaudulys reiškiasi per frazę „Man svarbu tai, kas dabar vyksta”.
O nerimas tarsi sako, kad pasaulis nesaugus ir negalima atsipalaiduoti.
Jaudulys ateina ir praeina kartu su situacija.
Nerimas dažnai lieka net tada, kai situacija jau baigėsi.
Ir jei jūs atpažįstate save ne vienkartiniame jaudulyje, o nuolatinėje vidinėje įtampoje, tai su tuo galima susitvarkyti. O tai reiškia, kad galima palaipsniui susigrąžinti daugiau aiškumo, atramos ir ramybės. Jei tema jums atliepia, galima pradėti nuo mažo: nebarti savęs už nerimą, o pabandyti suprasti, kaip būtent jis veikia būtent jumyse. Kartais tai jau tampa pirmuoju žingsniu link palengvėjimo.