Gelbėtojo sindromas: kodėl mes stengiamės „daryti gera” net tada, kai mūsų neprašo?
Dalindami patarimus ir priimdami sprendimus už kitus, dažnai esame įsitikinę, kad veikiame iš gerų ketinimų. Tačiau pagalba, kurios niekas neprašė, gali turėti griaunančių pasekmių – tiek santykiams, tiek pačiam „gelbėtojui”.
Kas yra gelbėtojo sindromas?
Gelbėtojo sindromas – tai nuolatinis poreikis padėti, taisyti, spręsti kitų problemas, net jei to nereikia ar neprašoma. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rūpestingumas ir empatija. Tačiau giliau pažvelgus, dažnai paaiškėja, kad tai susiję su:
- baime būti atstumtam,
- poreikiu būti reikalingam,
- sunkumu pakelti kito žmogaus skausmą,
- žema saviverte,
- kontrolės poreikiu,
- neišspręstais vaikystės patyrimais.
Geštalto psichoterapijoje toks elgesys suprantamas kaip ribų sutrikimas ir sunkumas būti kontakte su savo tikraisiais jausmais.
Kodėl mes „priežastaujame gerumą”?
Kai matome artimo žmogaus kančią, mumyse kyla įtampa. Kartais ją taip sunku pakelti, kad skubame veikti:
- duodame patarimus,
- sprendžiame už kitą,
- finansuojame,
- kontroliuojame,
- prisiimame atsakomybę už kito gyvenimą.
Tačiau iš tiesų mes dažnai bandome sumažinti savo nerimą, o ne padėti kitam žmogui augti.
Geštalto požiūriu tikra pagalba prasideda nuo gebėjimo išbūti su kitu jo patirtyje – neperimant jo atsakomybės.
Kaip gelbėtojo sindromas veikia santykius?
Ilgainiui santykiai tampa nelygūs. Vienas tampa „stiprus”, kitas – „silpnas”. Atsiranda:
- paslėptas pyktis,
- nusivylimas,
- kontrolė,
- priklausomybė,
- emocinis išsekimas.
Ypač dažnai tai pasireiškia santykiuose su priklausomais asmenimis (alkoholio, narkotikų, lošimų atvejais). Artimieji pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą, o tai formuoja bendrapriklausomybę.
Gelbėtojo trikampis (Karpmano modelis)
Psichologijoje žinomas „dramos trikampis”:
- Auka
- Gelbėtojas
- Persekiotojas
Žmogus gali pereiti iš vieno vaidmens į kitą. Pavyzdžiui, gelbėtojas, pavargęs nuo pastangų, tampa persekiotoju („aš dėl tavęs tiek padariau!”).
Terapijoje svarbu atpažinti, kokiame vaidmenyje esame ir kokią naudą iš jo gauname.
Iš kur atsiranda gelbėtojo sindromas?
Dažnos priežastys:
- Vaikystėje teko rūpintis emociškai nestabiliais tėvais.
- Meilė buvo sąlyginė („būsi geras – būsi mylimas”).
- Anksti perimta suaugusiojo atsakomybė.
- Konfliktų vengimas per „perdėtą gerumą”.
- Įsitikinimas, kad „mano vertė priklauso nuo to, kiek esu naudingas”.
Geštalto terapijoje dirbame su šių įsitikinimų įsisąmoninimu ir naujo santykio su savimi kūrimu.
Kaip atpažinti, kad esate gelbėtojo vaidmenyje?
Paklauskite savęs:
- Ar dažnai jaučiuosi atsakingas už kitų emocijas?
- Ar man sunku atsisakyti?
- Ar jaučiu kaltę, jei nepadedu?
- Ar pavargstu nuo santykių?
- Ar bijau, kad būsiu nereikalingas, jei nustosių gelbėti?
Jei atsakymai dažnai teigiami – verta sustoti ir pasigilinti.
Kuo skiriasi sveika pagalba nuo gelbėjimo?
Sveika pagalba:
- teikiama tada, kai jos prašoma,
- gerbia kito ribas,
- išlaiko atsakomybę ten, kur ji priklauso,
- nepažeidžia savo poreikių.
Gelbėjimas:
- primetamas,
- grindžiamas baime ar kaltės jausmu,
- perima atsakomybę už kitą,
- ilgainiui kuria priklausomybę.
Kaip keisti šį modelį?
Pokytis prasideda nuo sąmoningumo.
Geštalto psichoterapijoje mes mokomės:
- atpažinti savo ribas,
- toleruoti kito žmogaus diskomfortą,
- išbūti su kaltės jausmu jo neišvengiant,
- stiprinti savivertę nepriklausomai nuo „naudingumo”,
- kurti lygiavertį santykį.
Svarbiausias klausimas:
Ar aš padedu iš meilės ir pasirinkimo, ar iš baimės ir įtampos?
Kai gelbėtojo sindromas susijęs su priklausomybėmis
Dirbdamas su priklausomybės temomis dažnai matau, kad artimieji gyvena nuolatinėje įtampoje: kontroliuoja, gelbsti, dengia, slepia problemas.
Tai ne padeda, o palaiko priklausomybės sistemą.
Tokiais atvejais terapija reikalinga ne tik priklausomam asmeniui, bet ir jo artimiesiems.
Pabaigai
Norėti padėti – natūralu ir žmogiška. Tačiau tikra pagalba gimsta iš sąmoningumo, o ne iš baimės būti nereikalingu.
Kartais didžiausia pagalba kitam – leisti jam susidurti su savo pasirinkimų pasekmėmis.
Jeigu atpažįstate save gelbėtojo vaidmenyje ir jaučiate emocinį išsekimą, verta apie tai kalbėtis terapijoje. Tai gali tapti pradžia brandesniam, laisvesniam santykiui – tiek su kitais, tiek su savimi