Panikos priepuolis – staigus stipraus baimės ir nerimo priepuolis, lydimas tiek fizinių, tiek psichinių pojūčių ir išgyvenimų.
Turinys:
- Kodėl kyla panikos priepuoliai
- Kiek laiko trunka panikos priepuolis
- Ką daryti, jei ištiko panikos priepuolis
- Kokias pasekmes gali turėti panikos priepuoliai
- Kaip gydyti panikos priepuolius
Panikos priepuoliai gali atsirasti be aiškios priežasties arba reaguojant į stresines situacijas ir rimtai trikdyti žmogaus gyvenimo kokybę, sukelti panikos sutrikimą – būklę, kai priepuoliai kartojasi reguliariai ir sukelia baimę naujiems priepuoliams. Moterims panikos sutrikimas pasitaiko 2–4 kartus dažniau nei vyrams. Šio sutrikimo paplitimas populiacijoje yra gana didelis – nuo 2 % iki 5 %.
Panikos priepuolis paprastai – tarsi jūsų organizmas supainiojo pavojų su saugumu ir paleido „kovok arba bėk” reakciją, skirtą išgyventi ekstremaliose situacijose. Seniau žmonija gyveno realiame pavojuje – vos tik išeidavai iš urvo, už kampo galėjo tykoti sabalas dantis turintis tigro pavidalas. Dabar tokios grėsmės nėra, todėl ši reakcija tampa perteklinė ir nemaloni. Jūs jaučiate stiprią baimę ir nerimą, taip pat įvairius fizinius pojūčius, kurie gali dar labiau išgąsdinti. Galvojate, kad su jūsų sveikata ar protine būkle kažkas negerai. Kyla baimė dėl širdies sustojimo ar „išprotėjimo”. Iš tiesų tai tik klaidinga nerimo reakcija – jūsų organizmas per daug sureagavo.
Panikos priepuoliai prasideda staiga, be jokio įspėjimo. Jie gali įvykti bet kuriuo paros metu, periodiškai arba dažnai. Simptomai gali skirtis, bet dažniausiai apima:
- širdies plakimą, pagreitėjusį ar nereguliarų pulsą;
- spaudimą ar skausmą krūtinėje;
- kvėpavimo sunkumus, pagreitėjusį kvėpavimą, dusulį, kartais „gumbą gerklėje”;
- prakaitavimą, šaltkrėtį, kraujo nutekėjimus ar atoslūgius;
- drebėjimą, trūkčiojimą ar galūnių tirpimą;
- galvos svaigimą, silpnumą, alpimą;
- pykinimą, vėmimą, viduriavimą ar pilvo spazmus;
- burnos sausumą ar kartumą;
- ausų zvimbimą ar triukšmą;
- šviesos blyksnius, tamsias dėmes prieš akis;
- regos ar klausos sutrikimus;
- jausmą, kad viskas netikra arba atsiskyrimą nuo savęs;
- baimę prarasti kontrolę, „išprotėti” ar mirti.
Po panikos priepuolio žmogus gali jaustis pavargęs, išsekęs, dirglus, depresyvus, liūdnas, vienišas, kaltas ar palengvėjimą dėl išgyventų kančių. Tarp priepuolių gali pasireikšti nuolatinis nerimas, baimė naujų priepuolių, miego ir apetito sutrikimai, vengimas vietų ar situacijų, susijusių su priepuoliais, socialinės ir profesinės veiklos apribojimai. Dažnai panikos sutrikimas derinamas su kitais psichikos ar somatiniais sutrikimais, tokiais kaip depresija, bipolinis sutrikimas, priklausomybė nuo alkoholio ar psichostimuliantų, taip pat širdies ir kraujagyslių, plaučių ar endokrininės sistemos ligomis.
Panikos priepuolio simptomai dažniausiai pasiekia piką per kelias minutes ir palaipsniui sumažėja. Vidutinė priepuolio trukmė – apie 5–10 minučių.
Tokiu atveju rekomenduojama:
- užimti patogią padėtį, stengtis maksimaliai atsipalaiduoti;
- priminti sau, kad tai laikina būklė ir ji nėra pavojinga gyvybei;
- kvėpuoti giliai ir tolygiai per nosį, iškvėpti per burną, atlikti greitą įkvėpimą ir lėtą iškvėpimą;
- pabandyti nukreipti dėmesį nuo nemalonių pojūčių, pvz., susikoncentruoti į regos, lytėjimo, uoslės, klausos ar skonio pojūčius, suskaičiuoti iki 100;
- paprašyti artimo žmogaus palaikymo arba paskambinti;
- jei įmanoma, išeiti į gryną orą ar persikelti į patogesnę vietą.
Jei simptomai nepraeina arba stiprėja, būtina kreiptis į gydytoją.
Panikos priepuolių pasekmės:
- specifinių fobijų vystymasis, pvz., aukščio, skrydžio lėktuvu, važiavimo liftu baimė;
- socialinių situacijų vengimas dėl baimės patirti priepuolį;
- sumažėjusi savivertė, pasitikėjimas savimi dėl bejėgiškumo jausmo;
- profesinės ar mokymosi veiklos sutrikimai dėl nesugebėjimo susitvarkyti su stresu, konfliktais;
- depresija arba savižudybės minčių atsiradimas dėl nevilties;
- alkoholio ar narkotikų vartojimas kaip būdas sumažinti nerimą ar pamiršti problemą.
Galimi somatiniai sutrikimai dėl chroniško streso ar nesveiko gyvenimo būdo.
Gydymas: efektyviai panikos priepuoliai gydomi vaistų ir psichoterapijos deriniu. Gydymas turi būti individualus ir parenkamas gydytojo pagal būklės sunkumą, priepuolių tipą ir dažnį, lydinčius sutrikimus bei paciento asmenybės ypatumus.
Tikslas gydymo metu: sumažinti panikos priepuolių intensyvumą ir dažnumą, taip pat koreguoti nuotaikos bei miego sutrikimus. Tam naudojamos įvairios vaistų grupės. Vaistų paskyrimą ir kontrolę atlieka gydytojas, parenkantis optimalią dozę, vartojimo schemą ir stebintis terapijos efektyvumą bei saugumą.
Psichoterapija panikos sutrikimams: pagrindinis gydymo metodas, skirtas psichologinių priežasčių korekcijai ir mokymuisi valdyti nerimo priepuolius. Taikomi įvairūs psichoterapijos tipai:
- Gestalto psichoterapija – padeda atpažinti ir keisti neigiamas mintis bei elgesio modelius, formuojant naujas reakcijas į stresą;
- psichoanalitinė – padeda atskleisti paslėptus konfliktus ir psichologines traumas, susijusias su priepuoliais;
- humanistinė – stiprina savivertę, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą realizuoti potencialą;
- grupinė – leidžia bendrauti su kitais panikos priepuolių patyrusiais žmonėmis, dalintis patirtimi ir gauti socialinę paramą.
Psichoterapiją turi atlikti kvalifikuotas specialistas – psichologas ar psichoterapeutas, parenkantis terapijos tipą ir trukmę pagal individualius paciento poreikius.
Panikos priepuoliai – rimta problema, galinti trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą, tačiau jie nėra nuosprendis – egzistuoja veiksmingi gydymo ir profilaktikos metodai. Svarbiausia – nebijoti pripažinti savo problemą ir kreiptis į specialistus.