Kai kurie žmonės atrodo beveik nepažeidžiami. Jie pasitiki savimi, moka patikti, lengvai užima erdvę ir visada žino savo vertę. Šalia jų iš pradžių būna įdomu, gyva, net šiek tiek svaigina. Tačiau artimuose santykiuose pamažu išryškėja kai kas kita: jiems labai sunku atlaikyti kritiką, atsisakymą, kito nesutikimą ir savo pačių klaidas.
Šiandien žodis „narcizas” vartojamas labai dažnai – kartais per dažnai. Juo vadinami buvę partneriai, viršininkai, tėvai, kartais net bet kuris žmogus, su kuriu sunku susikalbėti. Tačiau etiketė retai padeda suprasti, kas iš tiesų vyksta. Šiame straipsnyje kalbėsime ne apie diagnozes, o apie tai, ką slepia vadinamasis narcisistinis šarvas, kaip jis veikia santykius ir ką galima daryti, jei atpažįstate tokius modelius – savo partneryje ar savyje.
Neįmanoma užklupti silpno
Įsivaizduokite žmogų, kuris įeina į kambarį ir gana greitai tampa pastebimas. Jis įdomiai kalba, gerai jaučia aplinkinius, moka padaryti įspūdį. Galbūt jis iš tiesų talentingas, gražus, sėkmingas. Šalia jo iš pradžių net norisi šiek tiek ištiesinti pečius.
O paskui nutinka kažkas visai nereikšmingo. Pavyzdžiui, jis vėluoja į susitikimą keturiasdešimt minučių. Jūs sakote: „Klausyk, man nemalonu tiek laukti. Galėjai perspėti.”
Pokalbis įgauna netikėtą mastą. Sužinote, kad galėjote tuo metu užsiimti savo reikalais. Kad patys neseniai vėlavote. Kad pasirinkote nemalonų toną. Po dešimties minučių jau aptarinėjate jūsų trūkumus. Keturiasdešimt laukimo minučių kažkur dingo.
Kitoje situacijoje pakanka pasakyti: „Man atrodo, čia tu suklydai.” Atsakydamas žmogus atšąla, išjuokia jūsų nuomonę, aiškina, kad nieko nesupratote, arba tiesiog atsitolina ir kelias dienas nekalba.
Būtent tokiuose mažuose epizoduose kartais išryškėja narcisistinis šarvas – psichologinių gynybų sistema, leidžianti žmogui išlaikyti įprastą savęs vaizdą ir neprisiliesti prie jausmų, kuriuos jam per sunku atlaikyti.
Sveikas narcisizmas ir šarvas
Svarbu pradėti nuo to, kad tam tikra narcisizmo dalis būdinga kiekvienam. Sveikas narcisizmas – tai gebėjimas vertinti save, džiaugtis savo pasiekimais, norėti būti pastebėtam, rūpintis savo įvaizdžiu. Be jo būtų sunku siekti tikslų, ginti savo poziciją ar tiesiog jaustis gerai savo kailyje.
Problema prasideda tada, kai savivertė tampa tokia trapi, kad ją reikia nuolat saugoti. Kai kiekviena klaida, kritika ar kito sėkmė suvokiama kaip grėsmė visam savęs vaizdui. Tada atsiranda šarvas – griežta, nuolat veikianti gynyba.
Atskiri narcisistiniai bruožai nereiškia asmenybės sutrikimo. Narcisistinį asmenybės sutrikimą gali nustatyti tik specialistas, ir tam reikia daug daugiau nei kelių nemalonių epizodų. Todėl šiame straipsnyje kalbame ne apie diagnozę, o apie elgesio modelius, kurie gali būti labiau ar mažiau ryškūs.
Kam žmogui šarvas
Gebėjimas pripažinti savo netobulumą reikalauja gana tvirto santykio su savimi. Galima suklysti ir toliau save gerbti. Galima kam nors pralaimėti ir neprarasti savo vertės. Galima išgyventi kito nusivylimą, nepaversdamas jo nuosprendžiu sau.
Esant ryškioms narcisistinėms gynyboms, ši vidinė atrama būna trapesnė. Tada:
– nedidelė klaida gali paliesti visą savęs vaizdą;
– kritika sukelia stiprią, sunkiai pakeliamą gėdą;
– kito sėkmė verčia kankinamai lyginti;
– būtinybė atsiprašyti išgyvenama beveik kaip pralaimėjimas;
– nesutikimas suvokiamas kaip išpuolis.
Kad apsisaugotų nuo šių skausmingų jausmų, psichika veikia greitai: randa kaltą, paaiškina nesėkmę kitų nekompetencija, nuvertina tą, kurio nuomonė užgavo. Iš šalies tai atrodo kaip arogantiškumas ar pasipūtimas. Bet iš vidaus tai dažnai yra būdas neišgyventi gėdos.
Paradoksalu tai, kad kuo daugiau jėgų žmogui reikia, kad visada liktų stiprus, teisus ir ypatingas, tuo mažiau vidinės laisvės jam lieka. Šarvas saugo nuo skausmo, bet kartu daro pavojinga bet kurią situaciją, kurioje idealus savęs vaizdas gali nukentėti. Ir tokių situacijų gyvenime – daugybė.
Iš kur atsiranda šarvas
Narcisistinės gynybos dažniausiai formuojasi vaikystėje. Jų šaknys gali būti įvairios:
– meilė, kuri buvo sąlyginė: vaikas jautėsi vertingas tik tada, kai pasiekdavo, laimėdavo, džiugindavo tėvus;
– nuolatinė kritika ir gėdinimas, kai klaida reiškė atstūmimą;
– emocinis šaltumas, kai vaiko jausmai nebuvo matomi ir priimami;
– priešingai – perdėtas idealizavimas, kai vaikui buvo kartojama, kad jis ypatingas ir geresnis už kitus, bet nebuvo leidžiama būti paprastu, silpnu, klystančiu;
– aplinka, kurioje silpnumas buvo pavojingas.
Tokiomis sąlygomis vaikas gali išmokti: „Būti savimi – nesaugu. Saugu tik tada, kai esu nepriekaištingas.” Ir ilgainiui jis pastato šarvą, kuris saugo tą pažeidžiamą, gėdos kupiną vidų nuo pasaulio – ir nuo savęs paties.
Tai jokiu būdu nepateisina žalingo elgesio su kitais. Bet padeda suprasti, kad už išorinio pasitikėjimo dažnai slypi labai trapus žmogus.
Kodėl šalia tokių žmonių iš pradžių taip gera
Narcisistinė konstrukcija turi labai patrauklią pusę. Žmonės su ryškiais narcisistiniais bruožais dažnai būna ambicingi, žavūs, energingi. Jie gali daug pasiekti, atlaikyti konkurenciją, įkvėpti ir vesti kitus. Jų privalumai visiškai realūs.
Ypač užburianti būna santykių pradžia. Jus pastebi. Išskiria iš kitų. Jūsų privalumus įžvelgia stebėtinai tiksliai. Girdite:
„Su tavimi galima kalbėtis visai kitaip.”
„Pagaliau sutikau žmogų, kuris mane supranta.”
„Tu nuostabi.”
Toks dėmesys veikia labai stipriai. Atsiranda retas artumo jausmas: mane pamatė taip, kaip beveik niekas nematė. Ir svarbu suprasti – žmogus, kuris sako šiuos žodžius, dažnai yra visiškai nuoširdus. Tą akimirką jis iš tiesų jumis žavisi.
Sunkumai atsiranda vėliau. Bet kokie santykiai ilgainiui tampa mažiau idealūs, o kitas žmogus – vis gyvesnis, sudėtingesnis, tikresnis.
Kai nustojate būti idealiu atspindžiu
Anksčiau ar vėliau artumas susiduria su tuo, kad kitas yra atskiras žmogus. Jūs norite praleisti vakarą kitaip. Nesidalijate jo susižavėjimu. Atsisakote prašymo. Gaunate paaukštinimą, kai partneriui sekasi prasčiau. Prašote atsižvelgti į jūsų poreikius.
Ir vakarykštis „tu nuostabi” gali gana greitai virsti „su tavimi pasidarė neįmanoma kalbėtis”. Esant griežtoms narcisistinėms gynyboms, kito suvokimas kartais pasikeičia labai staigiai – nuo idealizavimo iki nuvertinimo. Jūsų savarankiškumas iš pradžių žavėjo – dabar vadinamas egoizmu. Jūsų sėkmė buvo privalumas – kol nepriverčė kito pasijusti mažiau sėkmingu.
Ypač sunku, kai vienas partneris nustoja atlikti psichologinę funkciją kitam – patvirtinti jo reikšmingumą, išskirtinumą, teisumą.
Tada partneris dažnai pradeda ieškoti priežasčių savyje: „Ką aš pasakiau ne taip? Kada viskas sugedo? Kokia turiu tapti, kad sugrąžinčiau tai, kas buvo?”
Ir čia santykiai nepastebimai pasikeičia. Vietoj laisvo buvimo kartu atsiranda nuolatinis savęs tikrinimas: ar galima dabar paprieštarauti? Ar verta pasakoti apie savo sėkmę? Ar galima atsisakyti? Ar saugu pasakyti, kad nepatiko? Kuo daugiau vietos užima ši vidinė cenzūra, tuo mažiau jos lieka artumui.
Kaip tokie santykiai jaučiasi iš vidaus
Jei gyvenate šalia žmogaus su griežtomis narcisistinėmis gynybomis, galbūt atpažinsite kai kuriuos jausmus:
– nuolatinė įtampa ir budrumas, tarsi vaikščiotumėte per minų lauką;
– jausmas, kad visada kalti jūs;
– sumaištis – po pokalbių nebesuprantate, kas iš tiesų įvyko;
– nuolatinis savęs taisymas, prisitaikymas, „tinkamų žodžių” paieška;
– ilgesys to, kaip buvo pradžioje;
– jausmas, kad jūsų poreikiai, jausmai ir sėkmės neturi vietos;
– palaipsniui mažėjantis pasitikėjimas savimi;
– vienatvė net būnant kartu.
Šie jausmai nereiškia, kad esate silpni ar kažkuo blogi. Jie rodo, kad santykiuose trūksta abipusiškumo.
Kodėl pripažinti klaidą taip sunku
Narcisistinės gynybos vienokiu ar kitokiu laipsniu pažįstamos daugeliui. Mes visi kartais teisinamės, susierziname dėl kritikos, lyginame save su kitais, perkeliame atsakomybę. Svarbu ne tai, ar tai darome, o kiek griežtai ir kiek dažnai.
Psichologinis stabilumas pasireiškia gebėjimu po kurio laiko sugrįžti prie nemalonaus pokalbio ir pasakyti: „Pagalvojau – kažkiek tu teisus.” Pripažinti klaidą. Atsiprašyti. Pamatyti situaciją kito akimis – ir kartu išlikti pagarbiam sau.
Žmogui tvirtame šarve toks susitikimas su savimi gali būti kankinantis. Už išorinio pasitikėjimo dažnai slypi savivertė, kuri labai priklauso nuo sėkmės, pripažinimo ir susižavėjimo. Tada viena klaida greitai tampa klausimu apie visą savo vertę: „Jei pasirodžiau neteisus, kas aš tada?”
Kuo baisesnis atsakymas į šį klausimą, tuo tvirtesni šarvai.
Žiūrėkite ne į etiketę, o į santykius
Bandymas nustatyti, ar jūsų partneris, draugas, tėvas ar viršininkas yra „narcizas”, kartais nuveda nuo svarbesnio klausimo: kas vyksta su jumis šalia jo?
Pabandykite sau atsakyti:
– Ar galite nesutikti ir išsaugoti artumą?
– Ar galite pasakyti, kad jums skauda, ir būti išgirsti?
– Kas vyksta, kai sakote „ne”?
– Ar jūsų partneris kartais geba pripažinti savo atsakomybę?
– Ar jaučiatės vertingi, kai nustojate būti patogūs?
– Ar galite dalytis savo sėkme be baimės?
– Ar šiuose santykiuose yra vietos dviem žmonėms – ar vis dažniau tenka tapti kito atspindžiu?
Atsakymai į šiuos klausimus pasakys daugiau nei bet kokia etiketė.
Ką galite padaryti
Atkreipkite dėmesį į savo jausmus. Jūsų nuovargis, sumaištis, įtampa yra svarbi informacija. Nebūtina jų teisinti ar aiškinti.
Laikykitės temos. Kai pokalbis apie konkretų dalyką – vėlavimą, pažadą, žodžius – nukrypsta į jūsų trūkumus, galite ramiai sugrąžinti: „Dabar kalbame apie tai, kad laukiau keturiasdešimt minučių. Apie mane galime pakalbėti kitą kartą.”
Kalbėkite apie save. „Man buvo skaudu” dažnai išgirstama lengviau nei „Tu mane įskaudinai”. Nors tai negarantuoja, kad būsite išgirsti.
Nustokite ieškoti idealių žodžių. Jei jau ilgai bandote rasti tokią formuluotę, kuri būtų tikrai išgirsta, galbūt problema ne žodžiuose.
Brėžkite ribas. Jūs turite teisę į savo nuomonę, poreikius ir jausmus. Ribos gali būti paprastos: „Aš nekalbėsiu, kai šauki.” „Jei vėluosi ilgiau nei dvidešimt minučių, aš išeisiu.”
Palaikykite ryšius su kitais. Draugai, artimieji, bendruomenė padeda išlaikyti savo realybės pojūtį ir atramą.
Prisiminkite, kad suprasti nereiškia privalėti likti. Galima matyti kito pažeidžiamumą ir kartu saugoti save.
Jei atpažinote save
Galbūt skaitydami atpažinote ne partnerį, o save. Tai nėra lengva – ir tai, kad galite tai pamatyti, jau rodo, kad šarvas nėra visiškai nepralaidus.
Daug žmonių su narcisistinėmis gynybomis gyvena su giliu vidiniu skausmu: nuolatine įtampa, tuštumos jausmu, baime būti „atskleistiems”, vienatve net tarp žmonių. Pasiekimai teikia džiaugsmą trumpam, o paskui reikia dar daugiau.
Kas gali padėti:
– pastebėti akimirkas, kai kritika ar kito sėkmė sukelia stiprią reakciją, ir paklausti savęs: ką aš dabar iš tiesų jaučiu?
– pabandyti po kurio laiko sugrįžti prie nemalonaus pokalbio ir pripažinti bent dalį kito tiesos;
– mokytis būti su savo klaidomis nepaverčiant jų nuosprendžiu sau;
– ieškoti vietų ir žmonių, kur galima būti netobulam.
Šarvo nereikia nuplėšti iš karto – tai būtų per daug baisu ir skausminga. Bet jį galima pamažu atlaisvinti.
Ar galima pamatyti tą, kuris yra po šarvais
Po narcisistiniais šarvais dažnai slypi didelis jautrumas gėdai, atstūmimui ir savo nepakankamumui. Kartais žmogus metų metus gyvena su jausmu, kad savo vertę būtina nuolat įrodinėti – pasiekimais, pripažinimu, ypatinga padėtimi.
Šios vidinės logikos supratimas keičia požiūrį į daugelį poelgių. Už arogantiškumo tampa matomas pažeidžiamumas. Už nuvertinimo – bandymas apsaugoti savivertę. Už skausmingos reakcijos į kritiką – baimė susitikti su netobulu savimi.
Tačiau priežasčių supratimas nepanaikina to, kas vyksta santykiuose. Suprasti, iš kur atsirado kito šarvai, neįpareigoja gyventi jų viduje.
Galima matyti kito pažeidžiamumą ir išlaikyti atstumą. Galima atsisakyti amžino gerbėjo ar patogaus atspindžio vaidmens. Galima liautis ieškojus idealių žodžių tikintis, kad vieną dieną jie garantuotai bus išgirsti.
Galiausiai santykių brandą lemia stebėtinai paprastas gebėjimas – atlaikyti tai, kad šalia yra kitas: atskiras, netobulas, kartais su mumis nesutinkantis žmogus. Galbūt tikras artumas prasideda būtent ten, kur šarvai nebereikalingi, kad išsaugotume savo vertę.
Kada verta kreiptis pagalbos
Verta pasikalbėti su specialistu, jei:
– santykiuose nuolat jaučiatės kalti, sumišę ar nematomi;
– prarandate pasitikėjimą savo suvokimu ir jausmais;
– nebežinote, ar likti santykiuose, ar išeiti;
– panašūs santykių modeliai kartojasi jūsų gyvenime;
– atpažįstate narcisistines gynybas savyje ir norite gyventi laisviau;
– jaučiate nuolatinę įtampą, nerimą ar prislėgtumą.
Psichoterapijoje galima saugiai patyrinėti, kas vyksta jūsų santykiuose ir jumyse pačiuose, atkurti pasitikėjimą savimi ir savo jausmais, o jei atpažįstate šarvą savyje – pamažu išmokti būti su savo pažeidžiamumu taip, kad jo nebereikėtų slėpti.
Konsultacijos vyksta Vilniuje, lietuvių ir rusų kalbomis.