Šeima turėtų būti vieta, kur jaučiamės saugūs. Kur esame mylimi ne už pasiekimus, o tiesiog todėl, kad esame. Kur galime klysti, verkti, pykti ir vis tiek būti priimti. Būtent tokioje aplinkoje vaikas gali užaugti psichologiškai sveikas, pasitikintis savimi ir gebantis kurti artimus santykius.
Deja, ne visose šeimose taip yra. Kai kuriose šeimose vietoj paramos vaikai susiduria su nuolatine kritika, pašaipomis, konfliktais, šaltumu ir chaosu. Kartais tai vyksta taip ilgai ir taip nuosekliai, kad pradeda atrodyti norma. „Visose šeimose taip būna.” „Tėvai tiesiog griežti.” „Juk niekas nemušė.”
Emocinis smurtas yra klastingas būtent tuo, kad jis dažnai nematomas. Nėra mėlynių, nėra akivaizdžių įrodymų. Bet jo pasekmės gali lydėti žmogų visą gyvenimą.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kas yra emocinis smurtas šeimoje, kaip jį atpažinti, kaip į jį reaguoja skirtingi šeimos nariai, kokias žymes jis palieka ir ką galima daryti.
Kas yra emocinis smurtas
Emocinis smurtas – tai pasikartojantis elgesys, kuriuo žmogus žeminamas, gąsdinamas, kontroliuojamas, nuvertinamas ar izoliuojamas. Jis gali būti tylus ar garsus, atviras ar paslėptas, bet visada palieka žmogų jaustis menkam, nesaugiam, kaltam ar nevertam.
Emocinis smurtas gali pasireikšti:
– žeminimu, dažnai kitų žmonių akivaizdoje;
– nuolatine kritika, pašaipomis, pravardžiavimu;
– nepagrįstais reikalavimais ir neįmanomais lūkesčiais;
– nuomonės, jausmų ir poreikių nuvertinimu;
– grasinimais, gąsdinimu, šaukimu;
– tylos „bausme”, kai su žmogumi ilgai nekalbama;
– kontrolės siekiu – kur buvai, su kuo kalbėjai, ką darai;
– manipuliavimu kalte ir gėda;
– lyginimu su kitais;
– abejingumu ir emociniu šaltumu.
Psichoterapeutė Beverly Engel, daug rašiusi apie emocinį smurtą, pastebi, kad nors kiekviena tokia šeima savita, jos turi daug bendrų bruožų. Atpažinti juos – svarbus pirmas žingsnis.
Penki požymiai, kad šeimoje vyksta emocinis smurtas
- Neigimas
Neigimas – viena pagrindinių tokių šeimų savybių. Neigia beveik visi.
Tas iš tėvų, kuris patiria smurtą iš partnerio, dažnai ieško pateisinimų: „Jam dabar sunku darbe.” „Tai alkoholis kalba, iš tikrųjų jis taip negalvoja.” „Jis toks nuo vaikystės, nieko nepakeisi.”
Smurtaujantis partneris neigia savo elgesį: „Aš tavęs nekritikuoju, tiesiog tu per jautri.” „Tu viską išsigalvoji.”
Tėvai neigia, kad skaudina vaikus: „Liaukis verkęs, aš neturėjau omenyje to, ką tu išgirdai.” „Nedaryk iš musės dramblio.” „Atleisk, kad aš visada pavargusi, bet tu jau didelė, gali pati savimi pasirūpinti.”
Ir patys vaikai dažnai neigia, kad tai, ką jie patiria, yra smurtas: „Mano tėvai barasi, bet aš to nevadinčiau smurtu.” „Jie mane tiesiog griežtai auklėjo.”
Neigimas padeda šeimai išlaikyti iliuziją, kad viskas gerai. Bet jis taip pat neleidžia nieko pakeisti.
- Konkurencija ir priešiškumas tarp vaikų
Šeimose, kur meilės ir dėmesio trūksta, vaikai dažnai pradeda kovoti vienas su kitu dėl tėvų pritarimo. Tarpusavio konkurencija gali virsti patyčiomis ir net žiauriu elgesiu.
Dažnas scenarijus: vyresnis vaikas, matęs smurtą tarp tėvų ar pats jį patyręs, savo pyktį, nusivylimą ir bejėgiškumą išlieja ant jaunesnių ar silpnesnių brolių ir seserų. Jis gali nuolat juos kritikuoti, tyčiotis, žeminti, kartais net naudoti fizinę ar kitokią agresiją.
Tėvai tokiose šeimose dažnai to nepastebi arba nereaguoja – arba net skatina vaikų konkurenciją lygindami juos tarpusavyje.
- Gaslaitingas
Gaslaitingas – tai manipuliacija, kai žmogui įteigiama, kad tai, ką jis mato, girdi ir jaučia, nėra tikra. „Taip nebuvo.” „Tu viską supainiojai.” „Tau tik atrodo.” „Tu per daug jautrus, kad taip reaguotum.”
Vaikui tai ypač žalinga. Jis dar tik mokosi suprasti pasaulį ir pasitikėti savo pojūčiais. Kai artimiausi žmonės nuolat neigia jo patirtį, jis pradeda nebepasitikėti savimi. Suaugęs toks žmogus dažnai abejoja savo jausmais, nuolat klausia „ar aš ne per daug reaguoju?” ir sunkiai pasitiki savo sprendimais.
- Vienatvė ir izoliacija
Šeimoje, kurioje vyksta emocinis smurtas, vaikai dažnai jaučiasi labai vieniši. Net būdami tarp žmonių, jie neturi į ką atsiremti, kam išsipasakoti, kas juos apsaugotų. Kiekvienas priverstas pasikliauti tik savimi.
Izoliacija gali būti ir išorinė: šeima riboja ryšius su draugais, giminėmis, kaimynais. Kuo mažiau žmonių mato, kas vyksta šeimoje, tuo lengviau išlaikyti paslaptį.
- Tylos kodeksas
Tokiose šeimose dažnai galioja nerašyta taisyklė: apie tai, kas vyksta namuose, nekalbama. Ypač su svetimais. „Nešk šiukšles iš namų” – šis posakis tokioje šeimoje tampa griežtu įstatymu.
Jei kas nors išdrįsta prabilti – papasakoti mokytojui, draugui, giminaičiui, – jis dažnai paskelbiamas išdaviku. Jis „gėdina šeimą”, „išnešė šeimos paslaptis”, „nemyli savo tėvų”.
Tylos kodeksas gali galioti ir suaugus. Daugelis žmonių net būdami keturiasdešimties ar penkiasdešimties jaučia kaltę kalbėdami apie tai, kas vyko jų vaikystėje.
Kaip šeimos nariai reaguoja į smurtą
Šeimoje, kurioje vyksta emocinis smurtas, kenčia visi. Ir kiekvienas vienaip ar kitaip prisitaiko – kartais taip, kad pats to nepastebėdamas palaiko smurto ratą.
Užsimerkimas. Kartais matyti, kaip vienas šeimos narys skriaudžia kitą, yra taip skaudu, kad artimieji tiesiog „nemato”. Tai nebūtinai sąmoningas pasirinkimas – psichika tarsi apsisaugo nuo per stipraus skausmo.
Tylus bendrininkavimas. Dažniausiai taip nutinka, kai vienas iš tėvų stebi, kaip kitas skriaudžia vaiką, ir nieko nedaro. Iš baimės, bejėgiškumo, nežinojimo, ką daryti. Vaikui tai būna dviguba žaizda: jį skriaudžia vienas, o kitas neapsaugo.
Stojimas į vieną pusę. Vaikai dažnai prisiima vieno iš tėvų pusę ir pradeda su juo tapatintis. Kartais – su auka, iš užuojautos. Kartais – su agresoriumi, iš baimės ar todėl, kad stiprioje pusėje atrodo saugiau. Taip vaikas gali pradėti kartoti agresoriaus elgesį.
Menkinimas ir normalizavimas. „Visose šeimose taip būna.” „Nieko ypatingo.” „Mus irgi taip auklėjo, ir užaugome normalūs.” Normalizavimas padeda išvengti skausmingo suvokimo, kad kažkas iš esmės negerai.
Kaltės perkėlimas. Kaltinti kitus dėl savo elgesio ar problemų – vienas pagrindinių emocinio smurto bruožų. „Tu mane privertei taip pasielgti.” „Jei tu būtum klausęs, aš nebūčiau šaukęs.” Atsakomybė niekada neprisiimama.
Aukos kaltinimas. Šeimos nariams dažnai lengviau patikėti, kad auka pati išprovokavo smurtą, nei pripažinti, kad artimas žmogus yra žiaurus. „Ji pati kalta, nereikėjo jo erzinti.” „Jei jis būtų geriau mokęsis, tėvas nebūtų pyktęs.”
„Atpirkimo ožio” paskyrimas. Tėvai kartais išskiria vieną vaiką kaip „probleminį”. Jis kaltinamas dėl visų šeimos bėdų, nuolat kritikuojamas, jaučiasi svetimas savo namuose. Kiti vaikai dažnai perima tėvų požiūrį ir taip pat pradeda su juo taip elgtis. Toks vaikas dažnai išsineša labai gilias žaizdas.
Nepriežiūra. Emocinis smurtas ir vaiko poreikių nepaisymas dažnai eina kartu. Pavyzdžiui, motina, kuri pati patiria smurtą iš partnerio, gali būti taip išsekusi, kad jai tiesiog nebelieka jėgų rūpintis vaikais. Ji gali daug miegoti, būti emociškai nepasiekiama, kartais – ieškoti išsigelbėjimo alkoholyje ar vaistuose. Vaikai tokiu atveju lieka be priežiūros ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Kokias žymes palieka emocinis smurtas
Vaikai, užaugę tokiose šeimose, dažnai suaugę neša šios patirties pėdsakus. Kartais jie net nesieja savo sunkumų su vaikyste. Tai gali būti:
– žema savivertė, jausmas, kad esi „nepakankamas”;
– nuolatinis vidinis kritikas, kuris kalba tėvų balsu;
– sunkumas pasitikėti savo jausmais ir suvokimu;
– sunkumas pasitikėti kitais žmonėmis;
– baimė būti atstumtam ar paliktam;
– sunkumas nubrėžti ribas ir pasakyti „ne”;
– polinkis įsitraukti į santykius, kuriuose kartojasi panašūs modeliai;
– perfekcionizmas, nuolatinis noras įtikti;
– lėtinis nerimas, įtampa, budrumas;
– prislėgta nuotaika, tuštumos jausmas;
– sunkumas atpažinti ir išreikšti savo jausmus;
– gėda, kuri neturi aiškios priežasties;
– sunkumai auginant savo vaikus – baimė pakartoti tėvų klaidas arba nejučia jas kartojant.
Svarbu žinoti: šios pasekmės nėra charakterio yda ar silpnumas. Tai būdai, kuriais vaikas prisitaikė prie nesaugios aplinkos. Kažkada jie padėjo išgyventi. Dabar jie gali trukdyti gyventi – bet su jais galima dirbti.
Smurto ratas tarp kartų
Viena skaudžiausių emocinio smurto savybių – jis dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Tėvai, kurie žemina savo vaikus, dažnai patys buvo žeminami. Jie kartoja tai, ką patyrė, nes nežino kitokio būdo – arba nesąmoningai atkuria pažįstamą modelį.
Tai nepateisina smurto. Bet padeda suprasti, kad ratas nesustos savaime. Jį galima nutraukti tik tada, kai kas nors šeimoje išdrįsta pamatyti, kas vyksta, ir pasirenka kitaip.
Kaip pradėti gyti
Pirmas žingsnis – pripažinimas. Jei aprašytuose modeliuose atpažinote savo šeimą, tai jau svarbus žingsnis. Pripažinti, kad tai, ką patyrėte, buvo smurtas, gali būti labai sunku. Gali kilti kaltė, gėda, noras tėvus ginti. Gali atrodyti, kad išduodate šeimą. Tai natūralūs jausmai. Bet pripažinti tiesą – tai ne išdavystė. Tai rūpinimasis savimi.
Leiskite sau jausti. Pyktis, liūdesys, gedulas dėl vaikystės, kurios neturėjote, – visa tai natūralu. Šie jausmai nėra pavojingi. Jie yra gijimo dalis.
Atskirkite tėvų balsą nuo savo. Pastebėkite, kada jūsų vidinis kritikas kalba žodžiais, kuriuos girdėjote vaikystėje. „Tu niekada nieko nesugebėsi.” „Kas tu toks, kad norėtum daugiau?” Paklauskite savęs: ar tai tikrai mano nuomonė apie save?
Kurkite saugius santykius. Draugystės, partnerystė, bendruomenė, kuriose jaučiatės gerbiami ir priimami, gali tapti nauja patirtimi, kuri pamažu gydo senas žaizdas.
Mokykitės ribų. Jūs turite teisę riboti bendravimą su žmonėmis, kurie jus skaudina – net jei tai jūsų tėvai. Ribos nereiškia neapykantos. Jos reiškia pagarbą sau.
Rūpinkitės savimi taip, kaip niekas nesirūpino. Daug žmonių, užaugusių tokiose šeimose, niekada neišmoko būti švelnūs sau. Tai galima išmokti – pamažu, žingsnis po žingsnio.
Jei esate iš tėvų
Jei skaitydami atpažinote savo elgesį su vaikais ar partneriu – tai gali būti labai skaudu. Bet tai, kad atpažinote, yra drąsu ir svarbu. Tai reiškia, kad norite kažką pakeisti.
Prisiimkite atsakomybę be savęs naikinimo. Kaltė gali paskatinti pokyčius, bet gėda dažnai paralyžiuoja. Svarbu ne save bausti, o keistis.
Ieškokite pagalbos. Daugelis tėvų, kurie elgiasi žiauriai, patys buvo skriaudžiami. Darbas su savo patirtimi gali padėti nutraukti ratą.
Kalbėkitės su vaikais. Niekada nevėlu pripažinti klaidas ir atsiprašyti. Vaikams – net suaugusiems – labai svarbu išgirsti: „Tai, kas vyko, nebuvo tavo kaltė.”
Jei smurtas vyksta dabar
Jei šiuo metu patiriate smurtą šeimoje – emocinį ar fizinį – svarbu žinoti, kad nesate vieni ir kad pagalba yra.
Taip pat galite kreiptis į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus, kurie teikia pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems žmonėms.
Kada verta kreiptis į psichoterapeutą
Emocinio smurto patirtis – ne tai, su kuo reikia susitvarkyti vienam. Verta kreiptis pagalbos, jei:
– atpažinote savo šeimą šiame straipsnyje ir jaučiate, kad tai jus vis dar veikia;
– kankina nuolatinis nerimas, gėda ar jausmas, kad esate „nepakankamas”;
– jūsų santykiuose kartojasi panašūs modeliai;
– sunku nubrėžti ribas su tėvais ar kitais artimaisiais;
– bijote pakartoti tėvų klaidas su savo vaikais;
– jaučiate, kad vaikystės patirtys trukdo gyventi taip, kaip norėtumėte.
Psichoterapijoje galima saugiai kalbėti apie tai, apie ką ilgai buvo draudžiama kalbėti. Pamažu atskirti tai, kas buvo jūsų, nuo to, kas jums buvo primesta. Išgedėti tai, ko neturėjote. Ir išmokti kurti santykius – su savimi ir kitais – kuriuose yra vietos pagarbai, saugumui ir meilei.
Konsultacijos vyksta Vilniuje, lietuvių ir rusų kalbomis.