Nuo skyrybų niekas nėra apsaugotas, ir dažnai sprendimas išsiskirti vienai iš pusių tampa šoku. Kad asmeninė tragedija nesustabdytų viso gyvenimo, svarbu žinoti, kaip išbristi iš tuštumos ir bejėgiškumo jausmo.
Kiek laiko reikia skyryboms išgyventi
Viskas individualu, bet vidutiniškai išsiskyrimo išgyvenimas trunka nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Sąlyginė laiko norma, per kurią turėtų palengvėti, – vieni metai. Jei po 12 mėnesių širdis vis dar skauda dėl subyrėjusios sąjungos, geriau kreiptis į specialistą.
Skyrybos – tai ne tik santykių praradimas, bet ir viso gyvenimo etapo užbaigimas, vidinės atramos transformacija ir savęs perkainojimas. Daugelis išgyvena skyrybas kaip mini mirtį – žlunga bendri planai, lūkesčiai ir ateities vaizdiniai.
Atsigavimo trukmė taip pat priklauso nuo santykių kokybės ir trukmės – ilgesnė santuoka, grįsta abipuse priklausomybe, reikalauja daugiau laiko žaizdoms gydyti. Kopenhagos universiteto tyrėjai pastebi, kad skyrybos smarkiai paveikia psichinę sveikatą – vienodai ir vyrams, ir moterims.
Penki proceso etapai
1. Neigimas ir šokas
Psichika saugosi nuo perkrovos, bandydama išsaugoti logišką mąstymą, kad išvengtų skausmo ir apsaugotų savivertę (racionalizacija). Mintys būna kategoriškos: „mes tikrai susitaikysime”, „jam/jai reikia laiko”. Tai normali gynybinė reakcija – svarbu duoti sau laiko, nespausti proceso ir nebarti savęs už viltį.
Kad lengviau pergyventi pirmąsias dienas, rekomenduojama: nesikoncentruoti į skyrybų naujieną, kuo labiau įsižeminti (pvz., medituoti), nekeisti dienos rutinos, rūpintis savimi ir vaikais (išsimiegoti, gaminti maistą), nepriimti rimtų sprendimų.
2. Pyktis ir kaltininko paieška
Kai šokas silpsta, atsiranda neigiamos emocijos – pyktis, nuoskauda, susierzinimas. Mintys tampa: „jei būčiau kitokia, viskas būtų išlikę”, „jis kaltas dėl visko”. Tai natūralus bandymas susigrąžinti kontrolės iliuziją – vadinamas subjektyvios galios jausmo atkūrimo etapu. Gera žinia – pykčio jausmas reiškia, kad jau pradedate paleisti.
Svarbiausia – rasti produktyvius būdus išlieti agresiją: boksas, šokiai, bėgiojimas, baldų perstatymas. Nukreiptas į kūrybą pyktis gali būti naudingas.
3. Derybos
Žmogus bando susitarti su savimi ar partneriu, kad atidėtų finalą – galvoja, kad viską galima sutvarkyti, pavyzdžiui, kartu nuvykus atostogauti. Tai normalus etapas, tačiau dažnai grįstas iliuzijomis. Geriausia – stebėti savo mintis be kritikos, neleisti joms visiškai užvaldyti, ir priprasti prie fakto, kad su buvusiu partneriu netikote vienas kitam.
4. Liūdesys ir netekties apraudojimas
Vienas sunkiausių etapų – tuštumos ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas. Svarbu leisti sau gedėti. Jei vaikystėje nebuvo leidžiama verkti ar rodyti silpnumą, šiuo metu gali iškilti sena trauminė patirtis. Liūdesio išgyvenimas – būtina gijimo sąlyga.
5. Priėmimas ir perkainojimas
Kai emocijos išgyventos, žmonės pažvelgia į save naujai – vyksta tapatybės pertvarka. Nustojame būti kažkieno vyru ar žmona ir suvokiame save kaip žmogų, gyvenantį kitaip.
Šie penki etapai neina griežtai iš eilės – po skyrybų dažnai vyrauja nestabili emocinė būsena, o vidinis dialogas blaškosi tarp derybų, neigimo ir pykčio.
Kodėl svarbu paleisti nuoskaudas
Jei nuoskaudos nepripažįstamos ir neprodirbamos, jos tampa suvokimo filtru – naujuose santykiuose gali sukelti perdėtą budrumą, nepasitikėjimą ir baimę vėl būti paliktam. Tuomet net sveiki santykiai pradedami suvokti kaip grėsmė.
Kad neskęstumėte priekaištuose ir neigiamume, svarbu: duoti sau laiko atsigauti, peržiūrėti traumuojančias situacijas ieškant augimo resurso, analizuoti, kodėl santykiai nepavyko, pripažįstant abiejų pusių atsakomybę.
Kartais iš pradžių renkamės aklavietę, tikėdamiesi „perdaryti” partnerį – o vėliau susiduriame su realybe, kurioje suaugusieji negali (ir neturėtų) perauklėti kitų. Rezultatas – nusivylimas.
Darant nuoskaudų inventorizaciją, verta pagalvoti, ko šie santykiai išmokė. Galbūt būtent dėl šios patirties pradėjote tikrai vertinti save, atvirai reikšti savo poreikius ar drąsiau statyti asmenines ribas.
Padeda ir mintis, kad žmonės neišvengiamai traumuoja vieni kitus, ir apsisaugoti nuo visų likimo smūgių tikriausiai nepavyks. Svarbiausia – išmokti atskirti tyčinį blogį nuo netyčinio ir nekenkti sau pačiam, ypač krizių metu.
Ko saugotis po skyrybų
Pirma – vengti bėgimo į naujus santykius. Žmonės dažnai šokinėja į naują įsimylėjimą, kad nuslopintų skausmą ar vienatvės baimę, bet ši strategija rizikinga – anksčiau ar vėliau teks nutraukti neapgalvotus santykius, taip pat sukeliant skausmą kitam žmogui. Geriau palaukti, kol atlėgs emocijos, ir tik tada apsibrėžti, kokios sąjungos tikrai norite ateityje.
Antra – saugotis izoliacijos ir visiško artumo vengimo. Dažnai slepiamės nuo pasaulio ir naujų pažinčių, bijodami vėl neapsaugoti savo širdies. Verta atsiremti į supratimą, kad viskas baigiasi – bent jau todėl, kad esame mirtingi. Skausmas yra artumo ir gyvumo pojūčio kaina.
Taip pat verta priprasti prie minties, kad viso numatyti neįmanoma – niekas negarantuoja, kad kiti santykiai vėl nesuskaudins, net jei visos „pamokos” iš praeities santuokos buvo įsisavintos. Norint lengviau atlaikyti netikėtumus, verta ugdyti toleranciją neapibrėžtumui – tai svarbus įgūdis šiuolaikiniame greito tempo pasaulyje.
Trečia – saugotis nuolatinio kaltės jausmo ir savęs plakimo. Barti save už praeities klaidas, prisiimti visą atsakomybę už subyrėjusią šeimą – tai kelias, vedantis į naujo gyvenimo etapo neigimą. Žmogus mintimis įstringa senuose santykiuose, taip sabotuodamas bet kokią galimybę užmegzti naujus. Šiai strategijai ypač linkę žmonės, sau draudžiantys klysti ar svajojantys apie santuoką „vieną kartą visam gyvenimui”.
Svarbu prisiminti, kad niekas negimsta su paruošta instrukcija, kaip kurti santykius – brandžiam artumui reikalingi įgūdžiai, formuojasi daugelį metų. O santuokoje visada dalyvauja du žmonės – net jei vienas siekia išsaugoti santykius, egzistuoja ir kito valia.
Ketvirta – po skyrybų reikia būti atsargesniems su priklausomybėmis nuo alkoholio, darbo, maisto ar kitų būdų nejausti skausmo. Pasitraukimas į priklausomybę – vienas iš variantų neišgyventi skausmingos patirties, slopinant jausmus. Bet koks piktnaudžiavimas atima vertingus resursus, kurių skyrybų metu ir taip trūksta. Geriau sustoti, duoti sau vietos ir laiko pažvelgti į savo skausmą bei visiškai pereiti visas gedėjimo stadijas jums patogiu tempu.
Jei pastebite, kad įstrigote žalingame įprotyje ar sunkioje būsenoje, svarbu laiku kreiptis pagalbos – pas draugus ar psichologą. Kitaip skyrybos gali peraugti į nerimo sutrikimą, emocinį išsekimą, depresiją ir kitas sveikatos problemas (pvz., širdies ir kraujagyslių ligas).
Kaip tapti sau pačiam atrama
Vidinė atrama – tai gebėjimas palaikyti save krizių metu. Nors skyrybos atima stabilumo ir saugumo jausmą, iš esmės išsiskyrimas nepaveikia mūsų asmenybės – nepaisant stresinio lūžio, žmogui visada lieka jis pats, ir juo galima remtis.
Norint grįžti prie savęs ir rasti vidinį stuburą, svarbu:
• pripažinti savo jausmus dėl skyrybų ir teisę juos jausti;
• išmokti klausti savęs: „ką dabar galiu padaryti, kad save palaikyčiau?”;
• kurti naujus saugumo ritualus (pasivaikščioti prieš miegą, rengti vakarienes su draugais, reguliariai žiūrėti filmus su vaikais);
• praktikuoti tai, kas teikia džiaugsmo be žalos sveikatai.
Taip pat svarbu išmokti rodyti sau užuojautą – kuo griežtesni sau esame, tuo labiau įstringame pyktyje ir prislėgtose būsenose. Elkitės su savimi kaip su draugu, kuriam reikia supratimo, besąlyginės meilės ir priėmimo.
Atrama į save formuojasi ne iš vienos didelės pergalės, o iš mažų kasdienių pasirinkimų savo naudai. Rūpinimasis savimi turėtų tapti nauju įpročiu – tai padės neprarasti pusiausvyros ir švelniai pergyventi skyrybas.
Kaip pasirūpinti savimi
Krizių metu bandykite laikytis keturių taisyklių:
• remtis paleidimo praktikomis – pvz., parašykite laišką buvusiam sutuoktiniui, išliekite nuoskaudas, sielvartą ir nusivylimą;
• reguliariai atkurti kūną – po stipraus streso gali paaštrėti psichosomatinės reakcijos (nugaros skausmai, galvos skausmai, pykinimas);
• duoti vietos emocijoms – nenuvertinti ir neslopinti jokių savo jausmų;
• neskubėti į naujus santykius – jie gali tapti „pagalve”, bet neužpildys vidinės tuštumos;
• kreiptis pagalbos – pas psichologą, draugus, išsiskyrusiųjų paramos grupę.
Jei atsiverti kitiems baisu, pabandykite išsikalbėti sau pačiam – pvz., pradėkite emocijų dienoraštį.
Ir svarbiausia – nesustabdykite gyvenimo. Prisiminkite, ko norėjote patys, bet atsisakėte dėl vyro ar žmonos. Dažnai išsiskyrimas praplečia pasirinkimo laisvę ir galimybę tapti laimingesniam.
Skyrybos retai būna lengvos. Tai ilgas procesas, kuriame kiekvienas sutuoktinis išgyvena vidinius pokyčius. Kai griūva pasaulis aplinkui, nereikia drovėtis prašyti artimųjų pagalbos ir palaipsniui auginti atramą savyje. Jei teko susidurti su skausmingu išsiskyrimu, būkite sau rūpestingi ir jautrūs.