Į svarbius įvykius žmonės reaguoja skirtingai. Vieni jiems abejingi, kiti patiria abejonę, baimę ar stiprų nerimą.
Emocijos – sudėtingas procesas, pasireiškiantis objekto santykiu su aplinkiniu pasauliu ar pačiu savimi. Jis pasiduoda klasifikacijai, turi psichinę prigimtį.
Teigiama reakcija į dirgiklį atsiranda kaip pateisintų lūkesčių rezultatas. Neigiama suvokiama kaip disonansas tarp sugalvoto ir tikrojo.
Emocijų rūšys
Išskiriami šie psichinio reagavimo tipai:
• džiaugsmas;
• sielvartas;
• kančia;
• panieka;
• pasibjaurėjimas;
• stresas;
• baimė;
• frustracija (sąmonės dezorganizacija).
Dažnai emocinė būsena, pavyzdžiui, džiaugsmas, susijusi su iš išorės gaunama informacija. Negalėjimas patenkinti savo poreikių ar kliūčių jiems įgyvendinti atsiradimas sukelia kančią ir pyktį.
Pasibjaurėjimas atsiranda reaguojant į sąveiką su nesąžiningais žmonėmis ar subjektais, praradusiais energiją, motyvaciją ir vertybes. Baimė atsiranda reaguojant į informaciją apie artėjantį pavojų.
Žemesnės ir aukštesnės
Pagal pasireiškimo laipsnį išskiriami šie psichiniai procesai:
• žemesni;
• aukštesni.
Paprastos psichikos reakcijos yra sąlygotos fiziologinių poreikių ir glaudžiai susijusios su instinktais.
Prie jų priskiriama, pavyzdžiui:
• pykinimas;
• troškulys;
• alkis.
Aukštesni dvasiniai pasireiškimai atsiranda visuomeninės veiklos procese. Juos apibūdina sudėtinga sudėtis ir turtingas turinys. Šie jausmai glaudžiai susiję tarpusavyje ir sudaro asmenybės pagrindą.
Neigiamos ir teigiamos
Neigiama išorinių ir vidinių veiksnių įtaka sukelia neigiamus išgyvenimus. Žmogus nepasitiki ir abejoja, atstumia nuo savęs aplinkinius. Jam kyla nervinė įtampa ir įkyrios mintys, vystosi depresija.
Trumpai tai skamba taip: požiūrio į gyvenimą pasikeitimas veda į teigiamus rezultatus. Formuojasi neįprasti ir ryškūs įspūdžiai, o pozityvi nuotaika sukuria komforto pojūtį, didina vidinę energiją.
Steninės ir asteninės
Psichikos reakciją į įvykius, lydimą gyvybinių jėgų antplūdžio, vadina stenine.
Organizme vyksta gilūs fiziologiniai procesai:
• pakyla kūno temperatūra;
• paraudonuoja veidas;
• pasikeičia ėjimo tempas;
• atsiranda garsus juokas;
• kyla originalios idėjos.
Asteninė psichikos reakcija nukreipta į fizinių jėgų išsaugojimą. Skausmingų pasireiškimų pavyzdžiai – tai nuovargis, abejingumas, liūdesys, nuobodulys.
10 bazinių žmogaus emocijų – pasireiškimo pavyzdžiai
Į pagrindinių psichinių procesų, demonstruojančių susiklosčiusios situacijos vertinimą, grupę įeina:
• džiaugsmas;
• baimė;
• sielvartas;
• pasibjaurėjimas;
• pyktis;
• nuostaba;
• gėda;
• panieka;
• liūdesys;
• laimė.
Nuotaiką pagerina paprasti džiaugsmai:
• bendravimas su naminiais gyvūnais;
• pratimai ant batuto;
• žuvytės akvariume;
• skanių patiekalų gaminimas;
• jogos užsiėmimai ir t. t.
Neigiami išgyvenimai griauna žmogaus energetinį lauką. Gėda sukelia nuolatinį nerimą. Kai kurie žmonės jaučia nepatogumą dėl draugo ar draugės, atsitiktinio pažįstamo ir pan.
Gilus ilgesys, liūdesys – tai sielvarto pasireiškimai.
Šį jausmą sukelia šios aplinkybės:
• stichinė nelaimė;
• šeimos santykių nutrūkimas;
• karo veiksmai;
• epidemijos;
• persikraustymas;
• išsiskyrimas;
• nedžiuginanti diagnozė;
• darbo netekimas;
• naminio augintinio mirtis.
Lentelė: 5 pagrindinių emocijų rūšys
Pagrindinės trumpalaikės reakcijos į dirgiklį pateiktos lentelėje:
Savivertės testas: ką jūs pamatėte pirmiausia?
• Medžius
• Dramblį
• Paukščius
Emocijų funkcijos
Išskiriamos šios dvasinių pasireiškimų rūšys:
• vertinamoji;
• skatinamoji;
• tikslinė;
• sutvirtinamoji;
• situacinė;
• sintezuojanti;
• prisitaikomoji;
• išraiškos.
Kūrybinei veiklai svarbios reguliuojanti ir euristinė funkcijos.
Reguliuojanti
Ši funkcija koreguoja subjekto elgesį ir stimuliuoja jo vidinius rezervus. Pavyzdžiui, žmogus vengia nemalonios situacijos, t. y. pasitraukia nuo jos.
Reguliuojanti funkcija keičia emocinį foną, numato tikslus jo stabilizavimui.
Ji apima pagrindinius komponentus:
• psichinio proceso supratimą;
• emocijos suvokimą;
• elgesio kontrolę atsižvelgiant į asmeninius motyvus;
• praktinį reguliavimo metodų naudojimą.
Vertinamoji
Ši funkcija grindžiama materialių daiktų ar reiškinių motyvacine verte. Žmogus analizuoja įvykius, gamtos reiškinius, daiktus, aplinkinių žmonių elgesį ir kt.
Pavyzdžiui, jis blogai jaučiasi, jei eina į nemalonią kompaniją ar vietą, gresiančią pavojumi. Trumpalaikė reakcija į bjaurius prisiminimus leidžia geriau suprasti save patį.
Į situacijos vertinimą neįeina atsakomoji reakcija į išorinius ar vidinius dirgiklius. Pavyzdžiui, žmogus daug dirba ir nori paprašyti algos priedo iš viršininko.
Tačiau jis neatsižvelgia į niuansus, pavyzdžiui, į blogą vadovo nuotaiką. Šiuo atveju prisitaikomoji funkcija papildo vertinamąją. Žmogus atideda klausimo sprendimą.
Apsauginė-mobilizuojanti
Tikras ar sugalvotas pavojus sukelia stiprią baimę. Šiame etape vertinama tai, kas vyksta, ir prognozuojami tolesni įvykiai.
Neretai perteklinis budrumas – tai pasąmoningo saugių veiksmų pasirinkimo rezultatas. Pavyzdžiui, kai žmogus pereina gatvę nenustatytoje vietoje, pasąmonė sukuria pavojingos situacijos vaizdą, atsiranda baimė.
Mobilizuojanti funkcija stimuliuoja žmogų, jis jaučia džiaugsmą ir įkvėpimą. Bėdos jį grūdina, daro stiprų. Nuo laimės, priešingai, jis tampa prietaringas ir tylus, bijo išgąsdinti sėkmę. Nelaimė padeda ne apraudoti bėdas, o iš jų pasijuokti.
Signalinė-ekspresinė
Išoriniai emocijų pasireiškimai informuoja aplinkinius apie simpatiją ir antipatiją, leidžia suprasti, kaip žmogus pasielgs kokioje nors situacijoje. Žmonės, turintys žemą savivertę, valdo oponentą emocijų pagalba.
Kai žmogus nepatenkintas ar nusiminęs, atsiranda nusivylimas.
Kitiems žmonėms šiuo atveju kyla kaltės jausmas. Pirmosiomis bendravimo minutėmis įspūdis apie žmogų susidaromas remiantis jo išorine išvaizda ir veido išraiška.
Ekspresinė funkcija pasireiškia gestų kalbos pagalba. Kaip daugiakomponentis reiškinys, ji susideda iš vaizdingumo ir emocinės sudedamosios dalies. Žmogaus kalba ryški, daro stiprų įspūdį aplinkiniams.
Sintezuojanti
Skirtingi pojūčiai suvokiami vienu metu, susilieja tarpusavyje į vieningus lygiaverčius išgyvenimus. Dėl jų susijungimo žmogus suvokia garsus kaip melodiją, o spalvines dėmes – kaip peizažus.
Emocijos yra sintezuojantis vaizdinių pagrindas. Su situacijos vertinimu susijęs psichinis procesas yra svarbi grandis kaupiant žinias.
Žmogus gerai įsimena emociškai nuspalvintus įvykius.
Emocijos taip pat valdo regėjimą ir fantaziją. Afektinis-elgesio kompleksas yra sintezuojančios funkcijos pavyzdys. Vaizdiniai, atsiradę nepatogioje situacijoje, nusėda žmogaus atmintyje. Vieno tik blogos padėties elemento prisiminimas aktyvina kitas jos sudedamąsias dalis.
Kaip išmokti suvokti savo emocijas ir kam to reikia
Norint spręsti aktualius uždavinius, būtina suprasti kitų žmonių psichinius procesus, ketinimus ir motyvaciją.
Situacijos suvokimas ir vertinimas apima:
• Atsisakymą nuo draudimų („Negalima bijoti”).
• Emocijų diferenciaciją (nepainioti pykčio ir liūdesio ir kt.).
Veiksmų algoritmas:
1. Ištirti emocinę būklę. Atkreipti dėmesį į veido raumenų pokyčius.
2. Pažvelgti į save iš šalies. Įsiminti darbinę pozą, gestikuliaciją pokalbio metu.
3. Nustatyti tikslą ir apibrėžti jo atitikimą emocinei būsenai.
4. Rasti uždavinio sprendimo būdą.
Psichikos reakcijų į vykstančius įvykius valdymo būdai skirstomi į šias grupes:
• Mentaliniai (joga, čigun (cigun), meditacija).
• Kūniški (kvėpavimo praktikos, fiziniai pratimai, pasivaikščiojimai gryname ore).
Geriau suprasti pašnekovo emocijas padeda savo pačių reakcijų į jo stiprų susijaudinimą, džiaugsmą, pyktį ir t. t. tyrinėjimas. Nesunku įsisavinti informacijos perdavimo per vaizdinius praktiką, užduodant žmogui klausimus. Reikia atminti, kad pašnekovas su žemu intelektu neįtakoja kitų žmonių psichinių procesų eigos.
Emocijų skirtumas nuo nuotaikos ar afekto
Nuotaika – sudėtingas procesas, atspindintis žmogaus realių įvykių suvokimą.
Skiriamos šios emocinio fono rūšys:
• liūdna;
• linksma;
• darbinė;
• neigiama;
• neutrali.
Emocijų skirtumas nuo nuotaikos slypi tame, kad pirmuoju atveju tai yra tik psichinis situacijos vertinimas. Nuotaika nesusijusi su konkrečiu objektu ar aplinkybėmis ir egzistuoja autonomiškai. Afektas tęsiasi kelias minutes, o emocija – ilgai, kadangi tai reakcija į numanomus ar praėjusius įvykius.
Ar galima „išjungti” visas emocijas ir tapti „uždaresniu” žmogumi
Kartais žmogui reikia poilsio nuo gausybės išgyvenimų, neapykantos, liūdesio, prieraišumo ir t. t. Išjungti visų emocijų neįmanoma.
Tačiau nesunku atsikratyti perteklinių pasireiškimų – nerimastingų ar kompulsyvinių, sukeltų obsesinio sindromo, pavyzdžiui:
• nuo bevaisio filosofavimo;
• pamirštų pavardžių atkūrimo atmintyje;
• šventvagiškų minčių ir t. t.
Šie pasireiškimai pasiduoda koregavimui. Kai kurios emocijos pašalinamos tik farmakologinių preparatų (neuroleptikų, antidepresantų, trankviliantų ir kt.) ir psichoterapinių seansų pagalba.