Kodėl mes taip skausmingai reaguojame į vaikų klaidas ir kaip jas priimti ramiau?
Mes galime nuoširdžiai mylėti savo vaiką ir tuo pat metu staigiai reaguoti į jo prasižengimus: pykti dėl trejeto, susierzinus, kai jis išliejo sultis, be galo nerimauti dėl nesėkmingo pasirodymo. Mes paaiškiname
VAIKO KLAIDA KAIP MŪSŲ BAIMIŲ
Kai mūsų vaikas klysta, mes susierziname, gėda, mes galime net panikuoti. Ir šių išgyvenimų stiprumas gali kalbėti apie mūsų vidines baimes ir įsitikinimus.
Pirma, mes bijome dėl vaiko ateities. Mums atrodo, kad dvyliktukas iš matematikos – tai ne tik pažymys, bet pirmasis žingsnis link nesėkmės gyvenime. Išmėtyti žaislai – neatsakingumo pranašas. Lyg mintyse mes paspartiname laiką ir matome neigiamą scenarijų keleriems metams į priekį. Tai natūralus tėvų impulsas – apsaugoti. Tik kartais vaizduotė piešia pernelyg niūrią paveikslą.
Antra, įsijungia perfekcionistiniai įsitikinimai. Jei mūsų pačių vaikystėje buvo susieta „klaida = blogai”, „klaida = gėda”, mes nesąmoningai tęsiame gyvenimą pagal šias taisykles. Tada bet koks vaiko prasižengimas mums atrodo kaip mūsų pačių klaida ir signalas: „Mes darome nepakankamai gerai. Reikia stengtis geriau.” Ir šios frazės skirtos mums patiems, o ne vaikui.
Trečia, tai vertinimo baimė. Mums svarbu, kaip vaikas atrodo kitų akyse: mokytojų, giminaičių, pažįstamų. Ir kai jis klysta, mes nerimaujame ne tik dėl jo, bet ir dėl savo tėviškos kompetencijos. Jo nesėkmė pradeda būti suvokiama kaip mūsų nekompetencijos atspindys.
Galų gale vaikas tampa mūsų pačių nerimo veidrodžiu. Ir kuo griežtesni mūsų vidiniai standartai, tuo blogiau mes jaučiamės.
KODĖL SVARBU TEISINGAI REAGUOTI Į KLAIDAS
Savaime klaida – normalus mokymosi procesas. Jos pagalba formuojami įgūdžiai ir įtvirtinamos žinios. Vaikas mokosi sieti veiksmus su pasekmėmis, koreguoti elgesį, ieškoti naujų sprendimų.
Bet tai, kaip mes reaguojame į jo nesėkmę, tampa emociniu orientyru jam. Jei klaidą jis patiria su gėdos jausmu, šaltumu ar nuvertinimu, jis jaučia: „su manimi kažkas negerai”. Vaiko viduje atsiranda baimė būti blogu, jis laiko save nemylėtinu.
Jei mes atskiriame veiksmą nuo asmens, sakome: „Taip, nepavyko taip, kaip norėjosi, bet tai galima pataisyti”, vaikas mokosi priimti klaidą kaip natūralią vystymosi dalį. Būtent taip formuojasi mąstymo lankstumas ir pasirengimas bandyti dar kartą.
Iš neuropsichologijos perspektyvos, esant dideliam stresui, vaiko smegenys prasčiau įsisavina informaciją. Jei jo gąsdina mūsų reakcija, dėmesys sutelkiamas į tai, kaip įveikti nerimą. O suprasti, kas vyksta, tiesiog nebelieka resursų. Mūsų reakcija gali sustiprinti šį efektą.
Klaidos bus, ir tai normalu. Tėvo užduotis – palaikyti vaiką, parodyti, kaip įveikti sunkumus, ir sukurti saugią erdvę, kur jis jaučiasi užtikrintai. Būtent tai leidžia paversti prasižengimus augimo žingsniais.
KĄ MŪSŲ EMOCIJOS SAKO APIE MŪSŲ RIBAS IR LŪKESČIUS
Mūsų reakcija į klaidas beveik visada rodo, kad pažeista vidinė riba arba lūkestis. Kartais tai lūkestis idealaus vaiko. Kartais – scenarijus „mano vaikas turi būti geresnis už mane”. Kitais atvejais – nesąmoninga poreikio įrodyti per jį savo kompetenciją.
Kai vaikas elgiasi ne taip, kaip tikėjomės, mes pykstame arba jaučiame nepatogumą. Jei tuo metu klausomės savo vidinių pojūčių, galima suprasti, kad vaiko klaida griauna mūsų įprastą pasaulio paveikslą. Todėl mums taip skausminga.
Naudinga paklausti savęs:
- Kas mane dabar tiksliai taip suerzino?
- Ko aš iš tikrųjų bijau?
- Ar tai apie vaiką, ar apie mano istoriją?
Dažnai paaiškėja, kad už pykčio slypi sena patirtis. Galbūt mus patys barė už klaidas, nepalaikė, lygino su kitais. Ir mes nesąmoningai tęsiame šį ciklą. Supratimas to nereiškia, kad mums iš karto pasidarys lengviau. Bet tai suteikia galimybę rinktis. Vietoje automatinės reakcijos galime padaryti pauzę ir atskirti savo emocijas nuo situacijos.
NUO KONTROLĖS PRIE PALAIKYMO
Vaikų klaidos neišvengiamos. Bet būtent tai, kaip mes į jas reaguojame, formuoja vaiko santykį su savimi ir pasauliu. Jei klaidą matome kaip grėsmę savo reputacijai arba nerimą dėl ateities – reaguojame staigiai. Jei suvokiame ją kaip žingsnį į augimą – sukuriame erdvę dialogui, pasitikėjimui ir drąsai bandyti iš naujo.
Mūsų emocijos rodo, kur mes patys pažeidžiami, ir suteikia galimybę sąmoningai rinktis reakciją. Padėdami vaikui išgyventi klaidas be baimės ir gėdos, mes tuo pačiu mokomės saugoti savo ribas ir išlaikyti ramybę. Ir tai daro augimo kelią saugiu abiem.